GEGUŽĖS 1-OJI YRA DIDŽIOS VEIDMAINYSTĖS DIENA
Matyti tikrovę kitaip

GEGUŽĖS 1-OJI YRA DIDŽIOS VEIDMAINYSTĖS DIENA

Su Darbo diena!

Ne vienam tų, kurie dar prisimena sovietmetį, Gegužės 1-oji asocijuojasi su raudonais šilkais liepsnojančiais paradais ir po jų vykusiomis masinėmis darbo liaudies išgertuvėmis.

Tikriausiai kam nors tokie prisiminimai brangūs. Ko gero, brangūs jie buvo ir tiems mūsų šalies politikams, kurie anuomet iš aukštų tribūnų mojuodavo apačioje džiūgaujantiems sovietinės sistemos baudžiauninkams. Todėl jie šią dieną ir padarė valstybine švente.

Niekas nenuginčys, kad bet kurios šventės branduolys yra tradicija. Iš kartos į kartą perduodami papročiai, simboliai, ritualai turi sukurti šventės nuotaiką, kurios užduotis – pakylėti jos dalyvį virš kasdienybės rutinos. Be to, tik tos šventės yra gyvybingos, kurios aiškiai reglamentuoja jos dalyvio elgesį, o šį perteikia būtent tradicija. Todėl tradicijos nebuvimas arba atotrūkis nuo jos tampa rimtu iššūkiu naujoms ar sovietmečiu draustoms šventėms.

Tad ką švenčiame Gegužės 1-ąją? Pagal idėją tai – 1886 metais Čikagoje įvykusio darbininkų streiko ir šimtatūkstantinių darbininkų demonstracijų minėjimas. Kitaip tariant, prieš 127 metus Čikagoje vos neįvyko raudonoji revoliucija. Kokios tradicijos čia būtų svarbios? Ką konkretaus turi nuveikti šios šventės dalyvis?

Per Žolinę bent į bažnyčią, Vasario 16-ąją į kokį minėjimą ar masinį renginį derėtų nueiti, o Gegužės 1-oji vieniems tampa dykinėjimo diena, kiti ją išnaudoja pagal paskirtį – darbuodamiesi soduose, o ką daryti jei ir šito neturi?

Taip mūsų sąmonėje ir gyvensenoje neįsišaknijusios šventės tampa paprasčiausia jų parodija. Negana to, tokie iškrypimai griauna pačią švenčių kultūrą.

Sunkiai įveikiamas ir prasminis Gegužės 1-osios kodas. Jos šerdis turėtų būti solidarumas su darbininkais, bet pagal visuomenės stratifikavimo teorijas šiai kategorijai nepriskirtini žemdirbiai ir valstybės tarnautojai. Juk, trumpai tariant, darbininkai – tai tie, kurie gyvena iš rankų darbo. Vertėtų pridurti, kad rankų darbas Vakarų civilizacijoje vis labiau praranda savo reikšmę. Aukštosios technologijos, vadyba, verslumas, specializacija tampa šiuolaikinio dirbančio žmogaus bruožais.

Kyla klausimas, ar darbininkai yra socialiai pažeidžiamiausias mūsų visuomenės sluoksnis? Visi žinome, kad statybininkai, suvirintojai, elektrikai uždirba tikrai nemažas sumas, tad kalbėti apie tai, jog jie skriaudžiami, būtų neteisinga. Turbūt jei ieškotume, kuris mūsų visuomenės sluoksnis yra pažeidžiamiausias, tai būtų švietimo darbuotojai, kultūros žmonės, tačiau su jais didelio solidarumo nematyti.

Gegužės 1-oji yra didžios veidmainystės diena. Kaip valdžios vyrai ir moterys gali pasirodyti tądien už minimumą dirbantiems žmonėms į akis? Kaip nutiko, kad šalyje žodis „profsąjungos“ yra tuščias barškalas? Kodėl socialinis teisingumas yra svetimkūnis mūsų valstybės gyvenime? Kas atsakys, kad Lietuvos visuomenė yra išsisluoksniavusi ne kaip Vakarų Europoje, o kaip Lotynų Amerikoje?

Tad solidarumas pas mus nėra paprastas dalykas. Kad ir kas tai būtų – darbininkai, vargšai ar moterys, ši visuomenė su jais nepajėgia ir nenori solidarizuotis. Todėl tokios šventės kaip Gegužės 1-osios tekelia slogius prisiminimus ir eilinę kartėlio porciją. Gal tegu geriau ji būna Socialdemokratų partijos pagirtuokliavimu?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • TT

    O gal šis laisvadienis yra progra tą solidarumo kultūrą kurti?

    • Viluckas

      tarsi ir galėtų. Bet kaip?

  • Gintaras

    O gal šv. Juozapą darbininką tądien švenčiam?

    • Viluckas

      tai net liturginiame kalendoriuje jos statusas memoria.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes