„FAŠISTAI” ATRIEDA ATIDUNDA
Matyti tikrovę kitaip

„FAŠISTAI” ATRIEDA ATIDUNDA

Po Emmanuelio Macrono pergalės Prancūzijos prezidento rinkimuose Europos žiniasklaida džiūgavo, kad populizmas nugalėtas. Tačiau rinkimų Vokietijoje rezultatai, kai „Alternatyva Vokietijai“ tapo trečia jėga Bundestage, vėl kelia isteriją įvairiuose mūsų žemyno politikos sluoksniuose: nuo kairiųjų grupuočių iki elitinių politikų.

Rinkimų rezultatai 2017 m. liudija apie aukščiausius alternatyvios arba naujos dešinės partijų rodiklius ne tik Vokietijoje, bet ir visur Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Nyderlandų laisvės partija parlamento rinkimuose buvo antra, tokį pat rezultatą parodė Prancūzijos nacionalinis frontas, o Norvegijos pažangos partija išvis laimėjo rinkimus su koaliciniu centro dešinės bloku. Pasak apklausų, geri rezultatai laukia ir Austrijos laisvės partijos, kuri tikisi prisijungti prie koalicinės vyriausybės po parlamento rinkimų vyksiančių šį mėnesį.

Jei prisimintume, kad šios srovės partijos Suomijoje ir Švedijoje yra itin populiarios, kad tautinės vyriausybės valdo Vengriją ir Lenkiją, kad įvyko „brexitas“, kad įsiplieskė ukrainiečių tautinė savimonė, o škotai ir katalonai puoselėja valstybingumo idėjas, tuomet turėtume pripažinti, kad mūsų žemyno politinė sankloda patiria techtoninį lūžį.

Nieko nuostabaus, kad šiais procesais yra nepatenkintas Europos politikos elitas. Kairieji ir liberalai savo esme yra priešiški išreikštom tautinėm aspiracijom, o tradiciniai dešinieji jaučia grėsmę savo pozicijoms iš dešiniojo sparno išsišokėlių. Būtent tradiciniai dešinieji „pramiegojo” procesus, kurie vyko jų panosėje.

Paprasčiausiai tradiciniai dešinieji, perėmę kultūrinį liberalizmą ir kairiųjų socialinio teisingumo idėjas, pamiršo tradicijas. Nors tokia taktika leido dešiniesiems daugelyje šalių eliminuoti iš valdžios kairiuosius, tačiau tai gali būti Pyro pergalė, nes jos kaina – ideologinis supanašėjimas tarp trijų (dešiniųjų, liberalų ir kairiųjų) politinių banginių.

Tradicinis dešinysis rinkėjas buvo susijęs su konservatyviomis socialinėmis ir liberalios rinkos idėjomis. Privačios nuosavybės, verslo, šeimos, religijos ir nacionalinio pasididžiavimo šventybės jam buvo neliečiamos. Programa, kurioje yra mažiau valstybės, mokesčių ir socialinės naštos, tradicinės klasikinės šeimos, mokyklos, kultūros ir bažnyčios vertybės, buvo standartinis teisingas pasiūlymas ir pasirinkimas.

Tačiau šis rinkėjas nebematydamas skirtumo tiek retorikoje, tiek programose tarp dešinės ir kitų partijų, atsidūrė ideologinėje aklavietėje, pasijuto išduotas. Šis jausmas tik stiprėjo, kai išaugo viršvalstybinio kapitalo dominavimas, viršnacionalinių struktūrų įtaka, plūstelėjo emigracijos banga su atvykėliais, kurie nenori integruotis, o beveidė eurosąjunginė biurokratija pradėjo reguliuoti kone visas gyvenimo sferas.

Tradicinė dešinė užuot identifikavusi problemas jas ignoravo, tad alternatyviai dešinei liko tik užimti atsiradusią nišą. Atplėšta elektorato dalis liudija, kad šios problemos yra gyvos šiuolaikinio europiečio sąmonėje. Kaip ir gyvybiškai svarbus nacionalinio intereso pirmenybės grąžinimas į politinę darbotvarkę.

Gynybinė reakcija yra pikta: „marginalai”, „rasistai”, „ksenofobai”, „fašistai”, – tokios ir panašios etiketės (aklai perimamos ir mūsų viešojoje erdvėje) yra klijuojamos į valdžios viršūnes besibraunantiems nacionalistams. Tačiau nūdienos europiečio Antrojo pasaulio šmėklos negąsdina, nes jis puikiai žino, kad XXI a. nacionalizmas yra nutolęs nuo savo klaidų darytų prieš šimtmetį.

Pavyzdžiui, jam nėra būdingas antisemitizmas. Marine Le Pen pašalino savo tėvą iš partijos už antisemitines kalbas. Tiesa, jos partija nėra šimtu procentų Izraelio sąjungininkė (Prancūzijos didybė reikalauja palaikyti ypatingus santykius su arabais), bet nauja dešinė mato jame teigiamą pavyzdį santykio su kitomis kultūromis, ypač arabų ir musulmonų, kai savo teritorijoje paisoma pirmiausia saviškių, o ne kieno nors kito, interesų, ir nusispjauti, ką apie tai rašo laikraščiai.

Švedijos demokratai pradėję nuo fakelų eitynių, vikingų ant plakatų, „viking rock” muzikos vakarėlių, dabar yra vieni aršiausių Izraelio šalininkų Europoje ir smarkiai prieštaravo Palestinos valstybės pripažinimui 2014 m., kuri padarė socialdemokratinė Švedijos vyriausybė.

Naujoji dešinė nėra monolitinis judėjimas, tačiau vienu klausimu jame sutariama nuo Norvegijos fiordų iki Reino krantų – islamo invazija yra grėsmė Europos civilizacijai. Nacionalistai įsitikinę, kad politinio korektiškumo diktatūra yra siena, kurią intelektualai ir kairieji pastatė aplink migrantus, kad galėtų surinkti jų balsus, o vietiniams žmonėms atimta teisė kritikuoti juos dėl šio sandorio. Neveltui Nyderlandų nacionalistų lyderis Geertas Wildersas po rinkimų Vokietijoje savo „Twitter“ žinutėje rašė: „Žinia yra aiški. Mes nesame islamiškos valstybės.“

Žinia yra aiški, kad nacionalinių vertybių laidojimas vyko be karsto, o gedulingi pietūs ataušo. Tautų pavasaris žemyne tik prasideda.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes