DIDŽIUOKIMĖS, KAD ESAME LIETUVA
Matyti tikrovę kitaip

DIDŽIUOKIMĖS, KAD ESAME LIETUVA

Švenčiame Valstybės atkūrimo dienos, Vasario 16 – osios, 91 – ąsias metines. Žmogui tokia sukaktis reikštų ilgaamžiškumą, o valstybės gyvenimui, tai trumpas periodas. Tuo labiau, kad natūralus mūsų šalies valstybingumo vystymasis buvo brutaliai nutrauktas penkiasdešimt metų užsitęsusios okupacijos. Tad vis dar esame labai jauna valstybė ir kažkuria prasme normalu, jog susiduriame su brandos, orumo, pasitikėjimo savimi ir kitais stoka.
Apmaudu, kad per nepriklausomybės laikotarpį Vasario 16 – oji taip ir netapo visaliaudinė švente. Neturime tyrimų kaip tautines šventes, datas interpretuojame savo šeimose. Ar daug tėvų išėję vasario 16 – osios popietę pasivaikščioti sugebės rišliai paaiškinti savo smalsioms atžaloms kodėl visur kabo vėliavos? Ar dažna šeima suruoš šventines vaišes? Daugybei Lietuvos gyventojų tai laisvadieniai baigiantis žiemai ar ramus pasibuvimas po valentiniškų linksmybių.
Man Vasario 16 –osios šventė apnuogina problemą, kad ne vienas šalies gyventojas nemoka didžiuotis savo valstybe. Nemoka arba nenori. Ne paslaptis, kad dažnam valstybė siejasi su taip nemėgstama valdžia, kuri kiekvieną vakarą šmėkščioja televizijos ekranuose ir iš kurios nieko gera neverta laukti, su žymiuoju posakiu „ji nieko dėl manęs nepadarė“.
Ko gero, šis valstybės ir valdžios sutapatinimas, priskirimas valdžiai globėjišku funkcijų, yra tas stabdis, kuris neleidžia pasireikšti gyvybingumui įvairiose Lietuvos gyvenimo sferose, kliudo atsirasti išsvajotai pilietinei visuomenei. Tik kolektyvinės atsakomybės suvokimas už šią valstybę padės mums visiems būti moderniu bei dinamišku dariniu nūdienos Europos veide. Valstybė yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas. Vasario 16-oji yra galimybė susivokti kiek sąmoningai esame šio proceso dalis. Tikriausiai daug svarbiau yra šią dieną tai apmąstyti, ieškoti santykio su savo valstybe nei mandagiai sudalyvauti šventiniuose renginiuose.
Juk tauta, t. y. kiekvienas mūsų, o ne besikeičiančios valdžios, yra valstybės pamatas. Valstybingumas yra aukščiausia tautos brandumo išraiška ir būtent jis yra vertybė, kurią turėtume saugoti bei puoselėti, nes tauta per valstybingumą įgauna savo konkretumą. Daugybė gausesnių nei lietuviai etnosų neturi savo valstybės, tad mes turime rimtą pagrindą didžiuotis savo valstybingumu. Kuomet mūsų protėviai rašėsi po nepriklausomybės aktu su jų parašais slėpiningai susiję esame ir mes. Jeigu ne anas tų šviesuolių sprendimas, o paskui ir mūsų vaikinų ryžtas su šautuvais ir durtuvais jį apginti, dabar nebūtume tuo, kuo esame. Didelio pasirinkimo nebuvo: arba Rusijos gubernija, arba Lenkijos provincija. O esame Lietuva.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Lietuva ismokstame myleti tik atplesti nuo jos 🙁

  • Jonas

    Pritariu, kad "Lietuva ismokstame myleti tik atplesti nuo jos". Ir prideti noriu, kad dideles savo krasto problemas matome, tik budami namie. Isvyke svetur, ten kur ju nepalyginamai daugiau ir rimtesniu, pradedame suprasti, kad ne taip jau viskas blogai ir namuose.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes