DAR ESAME PATRIOTAI?
Matyti tikrovę kitaip

DAR ESAME PATRIOTAI?

Buvo laikai, kai filosofas Arvydas Šliogeris mestelėjo į viešą erdvę frazę: „Kuo didesnis patriotas – tuo didesnis idiotas.“ Pasakyti, kad esi patriotas reiškė moralinę savižudybę. Beje, šio grafomaniško dvieilio autorius nebuvo ypač originalus. Dar gerokai prieš jį didysis rusų rašytojas ir humanistas Levas Tolstojus patriotizmą vadino „šiurkščiu, ydingu, gėdingu ir kvailu“ jausmu, kuris atveda prie karų ir valstybės patvaldystės.

Jei garsiems intelektualams patriotizmas yra atgrasus, ką kalbėti apie paprastą Lietuvos pilietį, kuris yra nuolatos gąsdinamas įvairiausio plauko pamėklėmis, kad patriotizmas yra atsilikusios, tamsios, ksenofobiškos tautos bruožas. Kaip prasižioti apie patriotizmą, kai iš Lietuvos 2009 m. emigravo Šilutės dydžio miestas? Kas mums atsitiko, kad būti patriotu reiškia būti atgyvena?

Štai pats žodis „patriotizmas“, kaip ir sąvokos „tautiškumas“, „nacionalizmas“, tampa anachronizmu, išbraukiamas iš prakalbų ir dokumentų bei visur ir visada keičiamas „pilietiškumo“ sąvoka. Ne vienam patriotas – kažkoks senamadiškas veikėjas į švarko atlapą įsisegęs trispalvę juostelę… Tačiau pasižiūrėjus racionaliai, patriotizmas nereiškia nieko kita kaip Tėvynės meilę, juk graikiškas žodis „patria“ yra Tėvynės atitikmuo. Tad kodėl mylėti Tėvynę yra blogas tonas?

Tenka apgailestauti, bet patys to nepastebėdami Tėvynę susiejome su valstybės institucijomis, geresniu duonos kąsniu, etnografija, ceremonijomis. Institucijos seniai nuvainikuotos, ekonominis išsivystymas vienas žemiausių tarp Europos Sąjungos šalių, etnografija įdomi „senienų“ gerbėjams, o ritualai dvelkia pareigos šalčiu. Žinoma, tokiu atveju apie meilę negali būti ir kalbos. Maža to, jos vietą užima neapykanta ir cinizmas. Juokais ar rimtai, bet, esant tokiam supratimui apie Tėvynę, sakyti, kad „esu patriotas“, prilygsta heroizmui. Mylėti Tėvynę yra nenaudinga. Tačiau nauda yra tapusi mūsų visuomenės pažangos varikliu. Ji yra tas matas, kuris sąlygoja mūsų apsisprendimus ir pasirinkimus. Tuomet meilė Tėvynei atrodo itin nepraktiškas dalykas, netgi kliudantis įgyvendinti savus interesus. Juk mylėdamas Tėvynę nesielgsi prieš jos žmones neteisingai ir negarbingai.

Neužmaskuota nemeilė ir panieka patriotizmui yra tik mūsų visuomenę krečiančios vertybinės krizės padarinys. Pakanka truputį atidžiau žvilgtelėti į viešąją erdvę, kad įsitikintumėme, jog susiklostė tokia padėtis, kai tikėjimas kokiu nors dalyku, pranokstančiu pilvo ir to, kas yra žemiau juosmens, sferą, atrodo absurdišku užsiėmimu. Žinoma, neverta užsiiminėti murmėjimu ir savęs vanojimu, bet sutikime, kad meilė Tėvynei, kaip ir kiekviena meilės forma, reiškia savęs pranokimą. Žodžių darinys „meilė Tėvynei“ skamba patetiškai, tačiau kiek belieka vietos patosui, kai toji meilė, kaip buvo per pokarį ar sausio įvykių atveju, pasklinda krauju, pareikalauja suklupti prieš Mirties angelą? Tikėkimės, kad iš mūsų kartos šito pareikalauta nebus, tačiau tai nereiškia, jog galime apsiriboti tik abstrakčiais pokalbiais apie patriotizmą.

Mat patriotizmas nėra racionalus. Kaip ir meilė, kaip ir daugybė mūsų pojūčių, patirčių ir išgyvenimų, jis išslysta iš šalto apskaičiavimo ribų. Kai žiūrėdamas į Trispalvę pasiėmusius mūsų džiūgaujančius vaikinukus, kurie patiesė britų tenisininkus, pats netveri iš smagumo savo kailyje, kai kvapą gniaužia kelionėje netikėtai atsivėręs kraštovaizdis, kai išgirdus Tautišką giesmę gerklėje gumulas sustringa, kai vyrai kuždasi, kad lietuvės gražesnės už aires, o mūsų alus gardesnis už „Ginesą“, supranti – dar esame patriotai. Ir Šliogeris su Tolstojumi priešingai neįrodys.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Dar esame ir būsime.

    Pritariu, kad patriotizmas nėra racionalus kaip ir meilė. Labai teisingai ir gražiai pasakyta.

  • danielius

    nihilistas šliogeris tautos bėda: paskaiciuokit, kiek likimu jis galejo suzaloti savo ateizmu ir nihilizmu destytojaudamas bie leisdamas savo pliurpalus knygose

  • Meilė tėvynei turi būti statiškas reiškinys – jo taip greitai nepakeisi, neištrinsi. Tėvynė – tarsi išraiška mūsų prisirišimo prie šitos ŽEMĖS. Negali būti taip – šiandien myliu, rytoj -ne. Tuo tarpu meilė valdžiai – dinamiškas dalykas, nes valdžia iš esmės yra materiali, žmogiška, jai lemta klysti ir ji klys visais laikais… Tai, kad nemyliu valdžios, dar nereiškia, kad nemyliu tėvynės… Pritariu autoriaus mintims, kad reikia mokėti atskirti pelus nuo grudų..

  • nemegstu skambiu zodziu, vieso musimosi i krutine. tad ir patriote saves nepavadinciau. Bet ir negaliu klausyti, kai zmones dergia savo sali. Mokantis uzsienyje, daznai uzkliudavo “saviskiu” skundai namu adresu, ir tas pats nemokejimas atskirti valdzios bei jos veiksmu nuo salies, kurioje gimei.

  • ase

    Patriotizmas savo salei tolygu prisirisimui prie senu prikakotu triusiku.

  • Asei

    Esi vargšas ir nelaimingas žmogus.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes