CHAMAS DIENOS ŠVIESOJE
Matyti tikrovę kitaip

CHAMAS DIENOS ŠVIESOJE

Chamizmo stilistika plinta kaip virusas

„Šūdų karas“ – taip yra apibūdinimas konfliktas tarp gerai žinomų žiniasklaidos veidų – vieno žinomiausių televizijos laidų vedėjo Algio Ramanausko-Greitai ir naujienų agentūros BNS vadovo Artūro Račo. Apibūdinimas taiklus ne vien dėl įvairiomis formomis linksniuojamo išmatų atitikmens šiame konflikte, bet ir dėl, švelniai tariant, nekokios „smarvės“, lydinčios jį.

Būtų galima numoti ranka į šiuos du internete besikoneveikiančius vyriokus. Juk jie interneto erdvėse susikibdavo ne kartą, tad būtų bergždžias reikalas aiškintis, kuris iš jų teisesnis. Be to, maža kas apie ką „Facebooke“ parašo. Ši istorija taip ir galėtų likti dar viena mūsų viešosios erdvės banalybė, jei ji nebūtų simptomas.

Teisi žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė žiniasklaidai pareiškusi: „Atvirai pasakius, man tokia mada nepriimtina – viešojoje erdvėje pasidalijimas „malonybiniais“ žodžiais nėra priimtinas. Tai mano nuomonė, ponui A. Ramanauskui-Greitai ar A. Račui tai nedarys įspūdžio, bet taip neturėtų būti, juo labiau viešojoje erdvėje.“ Tad kalbama apie madą, tendencijas, tam tikrus įpročius, kurie tampa mūsų viešosios erdvės norma.

Dergti, tyčiotis, vartoti su tuštinimosi veikla susijusius pasakymus (net iš parlamento tribūnos), šaipytis iš kitų žmonių išvaizdos yra tapę įprasta. Pasąmoninis srautas liejasi laisvai. Paradoksalu, bet tai, kas buvo gatvėje ir landynėse gyvenančiųjų žargonas, dabar tampa intelektualų, politikų ar save elitu tituluojančiųjų kalbų dalimi.

Juk A. Ramanauskas su A. Raču jokia išimtis iš dabar vyraujančio konteksto, o veikiau – vieni iš jo kūrėjų. Beje, būtų klaida tik šioms personoms suteikti „garbę“ dėl chamizmo diskurso suklestėjimo mūsų viešojoje erdvėje.

„Dundukai“, „debilai“, „apsėstieji“, „žlobai“, „runkeliai“, „isterikai“ – tokiais ir panašiais epitetais savo oponentus, nemėgstamuosius ar jiems prieštaraujančiuosius socialiniuose tinkluose, savo tinklaraščiuose, ar net komentaruose „apdalija“ ne tik anas „š… duetas“, bet ir Audrius Bačiulis, Andrius Užkalnis, Rimvydas Valatka. Verta pabrėžti, kad kalbama ne apie kažkokius eilinius internetinius „trolius“, bet apie veikėjus, kurių tekstus skaito tūkstančiai.

Nesu naivuolis, kad pulčiau kaip nors ir kam nors moralizuoti ar postringauti apie kultūringą elgesį bei etiketą. Kaip ne vienus metus žiniasklaidoje besidarbuojantis žmogus gerai žinau, ką reiškia peržengti ribą, kai žodis tampa smūgiu, kai žeidžia ir tenka atsakyti (taip pat ir atsiprašyti) už baltame lape paliktus pėdsakus.

Be abejo, rašantis žmogus yra pasmerktas ieškoti sodresnio, rupesnio, paveikesnio žodžio, ir tai yra jo iššūkis, jei jis sąžiningas – savotiškam kankinimuisi, nes tenka vaikščioti intelektiniais ašmenimis. Visada egzistuoja galimybė nuslysti nuo jų ir sužeisti save bei kitus. Kaip ir visada savo nevykusius manevrus gali pridengti tuo, kad mulkiai nesupranta humoro (juodojo), jog vidutinybės nemoka įvertinti originalumo, kad miniai būtinas šokas, kuris ją supurtytų, kad lietuviai kompleksuoti ir pan.

Visgi  esama kitos, daug gilesnės, problemos. Ją iškeltų klausimas: kodėl šiuo viešojoje erdvėje laisvai besiliejančiu pasąmonės srautu, pagardintu „riebiais“ posakiais, mėgaujasi tūkstančiai žmonių? Kodėl epitetai, posakiai, toji chamizmo stilistika plinta kaip virusas po „Facebooko“ sienas, interneto komentarus ir diskusijas? Kodėl būtent chamiško stiliaus propaguotojai yra tokie populiarūs tarp skaitytojų?

Ko gero, todėl, kad jei yra paklausa, tai atsiras ir pasiūla. Jei chamas tūno mumyse, tai visada atsiras, kas jį išvilktų į dienos šviesą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • danielius

    įdomus reiškinys “Dviračio žinių” kultūra. nežinau, ar kokie sociologai, kultūrologia, psichologai ar net teologai šį jau nežinau kiek metų, turbūt nuo “Dviračio” herojų paaugliško amžiaus laikų iki jų tapimo “trečiais Lietuvoje”, žodžiu kokius 26 metus. išaugo ištisa dviratininkų karta, kuri daugiau mažiau šūdinus bajerius laiko juokingais. ramanauskas-pelė tai ųio reiškinio kraštutinis pasireiškimas, po kurio kur jau bolšė nėkuda. tad šio ciniško, sarkastiško, grotesskiško humoro vaisi prinoko, juos skanaujame. jie atsiduoda būtent š….u

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes