BROLIU GALI TAPTI IR PRIEŠININKAS
Matyti tikrovę kitaip

BROLIU GALI TAPTI IR PRIEŠININKAS

Jėzuitų leidinys „Etudes“ solidarizuodamasis su kolegomis perspausdino šias „Charlie Hebdo“ karikatūras

Viešoje mūsų šalies erdvėje krikščionių reakcija į įvykius Prancūzijoje, kai islamistai išžudė satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakcija, buvo pakankamai santūri. Kiekvienam sveiko proto tikinčiajam suprantama, kad skerdynės Paryžiuje yra antižmoniškas veiksmas, bet akcija „būti Šarliu“ tarp Lietuvos krikščionių didelio entuziazmo nesulaukė.

Priežastis pakankamai paprasta – liaudiškai tariant, „Charlie Hebdo“ karikatūristams nebuvo nieko švento. Jie tyčiojosi ne tik iš pranašo Mohameto ir islamo, bet ir iš krikščionybės bei katalikybės šventybių.

Pavyzdžiui, kai Paryžiaus arkivyskupas, kardinolas André Vingt-Trois pasisakė prieš vienalytes santuokas, „Charlie Hebdo“ paskelbė piešinuką, vaizduojantį „tris Vingt-Trois tėčius“ – Trejybę užsiimančią homoseksualiais santykiais.

Išdrįskime savo vaizduotėje įjungti „Antro šanso“ arba „Kas būtų jei…“ programą. Ko gero, satyrikai, policininkai ar atsitiktinai nuo teroristų rankų kritę žmonės dabar džiaugtųsi Paryžiaus grožybėmis, jei 2007 m. kovo 22 d. teismas būtų patenkinęs musulmoniškų organizacijų ieškinį prieš „Charlie Hebdo“ dėl rasizmo kurstymo. Tuomet teisininkų plaktukai kaukšėjo juokdarių naudai, taip toliau statydami sekuliarios valstybės rūmą, o dabar kiti plaktukai sukalė karstus žuvusiems.

Dabar būtų kitaip, jei dar 2006 m. būtų išgirsti tuomečio Prancūzijos prezidento Jacques Chiraco žodžiai apie situaciją dėl Mohameto karikatūrų: „Reikėtų vengti visko, kas gali įžeisti kito asmens įsitikinimus, ypač religinius“. Deja, „Charlie Hebdo“ leidėjams ir darbuotojams religijos yra vien „galingos korporacijos“.

Ši kraupi istorija eilinį sykį parodė kuo virsta ideologijai pajungta religija ir be socialinio jautrumo naudojama žodžio laisvė. Krikščioniškas atsakymas – pragaru.

Košmaro, kuris šiuo metu purto Prancūziją, akivaizdoje, prancūzų katalikai elgėsi oriai, jautriai ir empatiškai. Prancūzų katalikai „tapo Šarli“, nes krikščioniški įsitikinimai teigia, kad ištikus nelaimei yra rodoma meilė ir užuojauta nukentėjusiems.

Legendinė Notre-Dame katedra Paryžiuje, gedulo ženklan, skambino varpais, joje buvo aukojamos Mišios ir meldžiamasi už žuvusius. Jėzuitų leidinys „Etudes“ solidarizuodamasis su kolegomis perspausdino keturias „Charlie Hebdo“ karikatūras.

„Mes nusprendėme įdėti keletą „Charlie Hebdo“ karikatūrų, kurios yra susijusios su katalikybe”, – pareiškė mėnesinis jėzuitų žurnalas, pasirinkęs ne pačius įžūliausius piešinukus, kuriuose yra vaizduojami popiežius ir Vatikanas.

„Mano broliu gali tapti ir priešininkas“, – sakydavo prancūzų mąstytojas Jeanas Guittonas, kurio kabinete šalia vienas kito kabėjo dviejų diametraliai priešingas minties pozicijas atstovaujančių mąstytojų – Blaise Pascalio ir Spinozos – portretai. Kitaip tariant, galima kažko išmokti ir iš ideologinių priešininkų.

Tačiau nepaisant visų draugiškų solidarumo gestų „Charlie Hebdo“ naujausiame, po žudynių redakcijoje, išėjusiame numeryje išspausdino popiežiaus – mafijos boso karikatūrą.

Patyčios, provokacijos nieko neišauklės, nepakeis, o tik sužeis tuos, kuriems jos adresuotos. Visada galima postringauti, kad religiniai tamsuoliai nesupranta humoro, kad vidutinybės nemoka įvertinti originalumo, kad minią yra būtina šokiruoti, teigti žodžio laisvės absoliutumą, bet šiuolaikinė vakarietiška visuomenė gali sugyventi tik pagarbaus dialogo būdu.

Priešingu atveju žemiško pragaro liepsnos degs tik karščiau.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • kukulis

    Jeigu užsipylimas ant galvos pamazgų reiškia solidarumą su tais kurie pylė pamazgas kitiems ant galvų … tebūnie. Bet mano nuomonė nesutampa su jėzuitų leidinio “Etudes” redakcija.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes