BENEDIKTAS XVI – NETILPĘS Į ĮVAIZDŽIUS
Matyti tikrovę kitaip

BENEDIKTAS XVI – NETILPĘS Į ĮVAIZDŽIUS

Benediktas XVI netilpdavo į įvaizdžius

Pirmasis XXI a. išrinktas popiežius savanoriškai palieka šv. Petro sostą ir tuo brėžia naujus akiračius popiežystės istorijoje. Neveltui buvęs Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Walteris Kasperis, vokiečių spaudai komentuodamas Benedikto XVI sprendimą atsistatydinti, pavadino jį „didžiausia Benedikto XVI reforma“. Juk nuo šiol nė vienas jo įpėdinis nebus kaustomas pareigos valdyti Bažnyčią iki šventos mirties.

Šiuo žingsniu jis liko nuoseklus savo valdymo stiliui ir eilinį kartą patvirtino, kad apie jį buvo mąstoma štampais ir stereotipais. Pasaulio žiniasklaida nuolatos kūrė Benedikto XVI įvaizdį, į kurį jis vis netilpdavo.

Dar būdamas kardinolu Josephu Ratzingeriu, jis buvo pramintas „Dievo rotveileriu“ ir „Didžiuoju inkvizitoriumi“. Tačiau per jo pontifikatą niekas nebuvo sudraskytas ar supleškintas ant laužo.

Negana to, būtent jo pontifikato metu Katalikų Bažnyčioje atgimė galimybė diskusijai įvairiais klausimais, susijusiais su laikmečio iššūkiais. Taip Benediktas XVI sinoduose, susitikimuose ar pasisakymuose pradėdavo svarstyti kunigų celibato, moterų vaidmens Bažnyčios tarnystėje, apsisaugojimo nuo nėštumo klausimus, t.y. visą grupę klausimų, dėl kurių Jono Pauliaus II pontifikato metu diskusijos buvo užšaldytos.

Tiesa, kažkokių sprendimų taip ir nebuvo rasta, kaip ir daugybė katalikų nesulaukė popiežiaus verdikto, kuris leistų praktikuoti sakramentus antrą kartą sukūrusiems šeimą. Tačiau neturėtume pamiršti, kad Bažnyčia sprendimus priima ilgalaikėje perspektyvoje, todėl ypač svarbios yra parengiamosios teologinės, kanoninės bei ekleziologinės diskusijos, kurioms terpę ir sudarė Benedikto XVI katalikybėje stiprinama dialogo atmosfera.

Kad jis buvo dialogo skatintojas liudija ir atsiliepimai tų, kurie buvo dialogo partneriai. Štai Izraelio prezidentas Shimonas Peresas džiaugėsi popiežiaus mintimis, jog žydų tauta nėra atsakinga už Jėzaus mirtį, jog žydai yra vyresnieji krikščionių broliai, jog Dievas niekados neapleido žydų tautos. Liuteronai buvo dėkingi, kai jis 2011 m. rugsėjo 23 d. aplankė buvusį augustinų vienuolyną Erfurte (Vokietija), vietą, kur gyveno Reformacijos tėvas Martinas Liuteris, ten tapęs kunigu ir aukojęs pirmąsias Mišias. Pirmą sykį Romos popiežius apsilankė šioje reformatoriams taip reikšmingoje vietoje, ir ne tik apsilankė, bet ir dalyvavo ekumeninėje maldoje.

Tad jis viso savo pontifikato metu nebijodavo žengti drąsių žingsnių, kurie būdavo priimami ne tik entuziastingai, bet, kuriuos būdavo sunku suprasti, nes jie neatitiko mūsų mąstymo standartų. Taip mes ne visuomet jį suprasdavome. Pavyzdžiui, kai jis paskatino platesnį ikisusirinkiminės liturgijos ir lotynų kalbos naudojimą, kai svarstė, jog prezervatyvai neišspręs AIDS problemos Afrikoje arba kai grąžino į Bažnyčią kontroversiškąjį lefebristų vyskupą R.Wiliamsoną.

Pagaliau taip ir liko nesuprasta bei klaidingai interpretuota jo kalba Regensburgo (Vokietija) universitete 2006 m., kai Benediktas XVI citavo XIV amžiaus tekstą, priklausiusi Bizantijos imperatoriui Manueliui II Palaeologui. kuris pranašo Muhamedo žinią apibūdina kaip „blogą ir nežmonišką“. Ši iš Šv. Tėvo kalbos, beje, ,taip ir nesulaukusios pakankamo dėmesio, konteksto išimta citata sukėlė audrą pasaulyje, užgožus tikrą jos esmę – nepainomą proto svarbą religijai bei tikėjimui.

Žiniasklaida vis prakaitavo tapydama popiežiaus pedofilų gynėjo portretą, taip ir nepateikdama faktų visumos, užmerkiant akis prieš jo pastangas kovoti su šia votimi katalikybėje. Pamirštama, kad vos tapęs popiežiumi jis suspendavo monstriškąjį kunigą M. M. Degollado, įtakingąjį „Kristaus legionierių“ steigėją, viešėdamas įvairiuose kraštuose jis susitikdavo su dvasiškių pedofilų aukomis ir jų atsiprašydavo, jis į Airiją iš Vatikano perkėlė arkivyskupą Diarmuidą Martiną, kuris atidarė Dublino diecezijos archyvus, pradėdamas skaidrumo procesus Airijoje, o vėliau ir Europoje. Jo iniciatyva lėmė, kad Vatikano institucijos ragina nukentėjusiuosius nuo kunigų kreiptis į teisėsaugą ir taikomos bausmės pašalinant nusikaltėlius iš kunigų luomo.

Netilpo jis į jokį įvaizdį, kai buvo išduotas savo artimų bendradarbių, kurie per jo asmeninį liokajų Paolo Gabriele, organizavo „vatileaks“ skandalą. Popiežius išlaikė ramybę, nesivėlė į intrigas, atleido jį išdavusiam ir toliau rašė savo nuostabią knygą apie Jėzų iš Nazareto.

 Visus kurpalius ant kurių buvo dedamas jis galėjo pranokti tik todėl, kad turėjo kitokį žvilgsnį į Bažnyčią, kurią vedė jos tikėjimo kelionėje aštuonis metus. Šį žvilgsnį jis atvėrė savo atsisveikinimo kalboje vasario 27 d.: „Galima ranka prisiliesti prie Bažnyčios, kuri yra ne organizacija, ne religinių ar humanitarinių tikslų siekianti asociacija, bet gyvas kūnas, brolių ir seserų bendrystė visus vienijančiame Jėzaus Kristaus Kūne. Šitaip jausti Bažnyčią – tai tarsi ranka prisiliesti prie jos tiesos ir meilės jėgos, tai džiaugsmas dabartiniu metu kai daugelis kalba apie jos nuosmukį.“

Ačiū Benediktai XVI – asai, už šį džiaugsmą!

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes