ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ
Matyti tikrovę kitaip

ATNAUJINTI SAVO ŽVILGSNĮ

Įvairiausios šventės, jubiliejiniai renginiai, reikšmingų datų minėjimai skirti tam, kad atnaujintume nuo kasdienės rutinos apsiblausiantį savo žvilgsnį. Baigiasi Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metai – jų šventimas tapo gera proga dar sykį kiekvienam mūsų šalies krikščioniui pasitikrinti savo prioritetus. Įsibėgėja Kunigų metai, kuriuos popiežius Benediktas XVI paskelbė nuo šiemet birželio 19-ąją vykusių Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmių iki tų pačių iškilmių 2010-aisiais. Kunigų metų moto – šv. Jono Marijos Vianėjaus, visų pasaulio klebonų globėjo, žodžiai: „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė.“ Kunigų metų proga Šventasis Tėvas išleido laišką (jis neseniai pasirodė ir lietuvių kalba) ir išdėstė jame svarbiausias šių metų šventimo gaires.

Kaip švęsime Kunigų metus? Kokius apibendrinimus skatina Jubiliejiniai metai, kurių kulminacija galėtume laikyti atlaidus Šiluvoje?

Kunigystei reikia pavyzdžių

Reikšminga, jog užbaigusi Apaštalo Pauliaus metus Katalikų Bažnyčia pradėjo Kunigų metus. Benediktas XVI pažymi, kad apaštalas Paulius yra „puikus visiškai savo tarnybai atsidavusio kunigo pavyzdys“. Jo paliktų laiškų mintyse Šventasis Tėvas įžvelgia programą kunigui, „pasiryžusiam žengti krikščioniškojo tobulumo keliu“.

Šis sugretinimas pabrėžia itin svarbią įžvalgą: kunigystei užsimegzti, augti ir skleistis reikalingi pavyzdžiai. Ar įmanomas pašaukimas į kunigus, jei jaunuolis nemato dvasininko, kuris degtų apaštalo uolumu, troškimu tarnauti Dievui, Bažnyčiai, žmonėms? Nenuostabu, kad savo laiške popiežius prisimena ir pirmąjį kleboną, šalia kurio, būdamas jaunas kunigas, tarnavo: „Jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat mirties, kuri jį ištiko teikiant Viatiką sunkiam ligoniui.“ Kaip matome, ir būsimiems popiežiams yra reikalingi pavyzdžiai, įkūnijantys tam tikrus kunigiškos tarnystės bruožus.

Šiais metais Bažnyčia turėtų telkti dėmesį į konkrečius asmenis, kunigystės slėpinio didingumą priartinančius prie nūdienos žmogaus. Nieko nėra blogiau, kai ir tikintiesiems, ir patiems kunigams kunigystė pradeda atrodyti gražus, bet atitolęs tarnavimo idealas. Todėl Šventasis Tėvas Kunigų metų tikslą apibrėžė kaip troškimą „paskatinti visus kunigus viduje atsinaujinti, idant Evangelija šiandieniame pasaulyje būtų liudijama dar galingiau bei veiksmingiau“.

Atsinaujinti reiškia grįžti prie šaltinio, ištakų, pradžios – Kristaus-Kunigo asmens. Juk turime vienintelę ir tikrą Mylimojo Sūnaus kunigystę – jos dalyviais per Krikštą esame visi. Šventimų sakramento malone tapęs Kristaus kunigystės ženklu įšventintas asmuo pasiryžta ypatingu būdu gyventi šios kunigystės slėpiniu. Tad svarbiausia, ko reikalauja kunigystės dovana, – susitapatinti su Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo, gyvenimu. Kunigų metai mums visiems atveria gražią galimybę atnaujinti savo požiūrį į kunigystės slėpinį. Juk nuo to, kaip suvoksime Kristaus kunigystę, priklausys ir mūsų požiūris į tarnaujančius kunigus.

Savo laiške Benediktas XVI daug dėmesio skiria šv. Jono Marijos Vianėjaus asmenybei. Šventojo kunigo mirties 150-osios metinės tapo puikia proga paskelbti Kunigų metus ir įsigilinti į kunigystės slėpinį.

Atverti savo namų duris

Žinoma, kunigystė yra asmeninis krikščionio pasirinkimas šitokiu būdu sekti Kristų. Maža to – ji yra pašaukimas, Dievo malonės dovana konkrečiam vyrui. Tačiau neturėtume pamiršti, kad kunigystė nėra savitikslė. Ji skirta Bažnyčiai – bendruomenei; tarp jos ir kunigystės egzistuoja giluminis ir neperskiriamas ryšys. Juk krikščionių bendruomenė be kunigo ilgainiui taptų paprasčiausia žmonių grupe, savotišku klubu, kur žmonės rinktųsi pagal pomėgius ar domėjimosi sritis, bet bažnytiškumo požymių jame būtų nedaug. Ne veltui Arso klebonas yra vaizdingai pasakęs: „Palikite parapiją dvidešimt metų be kunigo, ir ten pradės garbinti gyvūnus… Kunigas yra ne kunigas sau, bet jums.“

Vis dėlto ne tik bendruomenei reikia kunigo, bet ir jam – bendruomenės. Tai pabrėžė ir 2002 m. paskelbtas Dvasininkijos kongregacijos dokumentas Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas, kuriame (p. 16 ) sakoma:

„Jam [kunigui] reikalingas tikinčiųjų indėlis ne tik organizuojant ir administruojant bendruomenę, bet taip pat stiprinant tikėjimą ir meilę: tarp kunigo ir kitų tikinčiųjų tikėjimo susidaro savotiška osmozė[1]. Krikščioniškosios šeimos ir uolios bendruomenės dažnai padėdavo kunigams krizių momentais.“

Tad Kunigų metai gali tapti laiku, kai pačios įvairiausios bažnytinės bendruomenės dar labiau suartės su savo ganytojais. Toks suartėjimas bus įmanomas, jei kunigo širdis neliks ankšta savo ganomųjų rūpesčiams ir bėdoms, nes Šventimų malonė leidžia jam pasilenkti prie kiekvienos žaizdos, pridėti lūpas prie kiekvienos žmogiškojo skausmo taurės. Ten, kur kunigystė nėra išsiskleidusi, krikščionybė merdi, ir atvirkščiai – kur kunigystė apglėbia žmogų, ten būna apstu malonės.

Tik toks nuolankus tarnavimas pamirštant save leidžia mūsų bendruomenėse kurti meilės ir brolystės atmosferą. Tai įmanoma tada, kai į kunigą patys tikintieji žvelgia ne kaip dvasinių paslaugų vartotojai, bet kaip bendradarbiai ir bendraminčiai, o kunigai į savo parapijiečius – ne kaip į beasmenę minią, bet kaip į Dievo žmones.

Taip pat svarbu, kad mažoji bendruomenė – šeima taptų atvira, priimančia kunigą erdve. Juk būtent šeimose subręsta naujų pašaukimų į kunigystę, taigi šeima galėtų būti ta aplinka, kur kunigas rastų bendrystės galimybę. Tad ar negalėtų šeimos minėti Kunigų metus plačiai atverdamos savo namų duris dvasininkams?

Kas slypi už renginių?

Vienu ryškiausiu besibaigiančių Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metų akcentu tapo Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje. Įspūdingai atrodo jau patys skaičiai, bylojantys, kad per aštuonias Šilinių dienas čia apsilankė apie 100 tūkst. maldininkų, o per 35 000 priėmė Komuniją. Kaip įprasta, piligrimams buvo pasiūlyta turininga atlaidų programa; šalia tradicinių šventinių dienų buvo ir naujovė – Dievo žodžio šventė. Retai pasitaiko, kad tokio masto ir pobūdžio renginiuose būtų skiriamas dėmesys Šventojo Rašto maldos grupių nariams. Tačiau pernai dalyvavusieji atlaiduose galėjo pasigesti ekumeninių pamaldų, prieš metus prie Dievo Motinos sukvietusių skirtingų konfesijų krikščionis. Juo labiau kad Jubiliejiniai metai buvo gera proga tai pakartoti. Be to, neturėtume pamiršti, kad ekumeniniai ryšiai mezgasi ne taip paprastai, yra trapūs, tad juos, kol virsta tradicijomis, reikia ypač puoselėti.

Vis dėlto norisi tikėtis, kad už skaičių ir renginių slypi mūsų gyvenimo pokyčiai, naujai apmąstomos kryptys ir pasirinkimai. Būtent tai savo homilijoje Šiluvoje pažymėjo apaštalinis nuncijus Baltijos valstybėms arkivyskupas Luigi Bonazzi. Nors Šv. Sosto pasiuntinys mūsų šalyje reziduoja palyginti neseniai, tačiau jo išsakytose įžvalgose buvo jaučiama, kad jis spėjo įsigilinti į lietuviškos gyvensenos ypatumus. Arkivyskupas priminė, jog „utopija sugrįžti atgal ir atgaivinti ikikrikščioniškąjį prigimtinį religingumą, atskiriant jį nuo Kristaus ir Visuotinės Bažnyčios, reikštų ne pažangą, o regresą. Iš tikrųjų tai reikštų sugrįžti atgal prie toli istorijoje likusio momento“, ir paragino: „Šiuo gyvenamuoju metu, išsiskiriančiu didžiuliu sąmyšiu ir vis labiau plintančia neopagonybe, tikintysis privalo labiau nei bet kada likti ištikimas evangeliškosios tapatybės principui, kuris skambėtų taip: krikščionis yra krikščionis, o pagonis yra pagonis.“

Lieka viltis, kad šiuos žodžius išgirdo mūsų nacionalinių švenčių organizatoriai, taip aktyviai per vasaros renginius brukę neopagoniškus elementus. Pagaliau atsinaujinimo reikia visiems, kurie trokšta įtvirtinti savo krikščioniškąją tapatybę. Juk visos mūsų iškilmės ir šventės bus tik gražūs paminėjimai, jei joms pasibaigus kas nors mūsų sielos gelmėse nepasikeis.


[1] Osmozė – savaiminis vandens tekėjimas iš mažiau koncentruoto į koncentruotesnį tirpalą per pusiau pralaidžią membraną tol, kol pasiekiama energijos pusiausvyra.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes