ATGAILA – AKISTATA SU SAVIMI
Matyti tikrovę kitaip

ATGAILA – AKISTATA SU SAVIMI

Priimti save tokius, kokie esame, yra nemenkas iššūkis.

Krikščionys šiomis dienomis išgyvena gavėnią – keturiasdešimt dienų susitelkimo laikotarpį, kurio metu daugiau laiko nei paprastai skiria maldai, aktyviau užsiima labdaringa veikla, atranda santūrumo vertę.

Todėl Gavėnios laiko pobūdis yra atgaila. Ko gero, sunku būtų surasti svetimesnę, nejaukesnę ir labiau nepageidaujamą mūsų visuomenėje sąvoką už atgailą. Komforto, savęs sureikšminimo, hedonizmo gyvensenos apsėstam žmogui žodis „atgaila“ atrodo tikras nesusipratimas.

Beje, ir patys krikščionys nepatogiai jaučiasi, kai pasigirsta raginimas atgailauti. Nenuostabu, kad po truputį ji dingsta iš krikščioniško leksikono ir gyvensenos. Atgailautojų darbus sutinkame tik šventųjų biografijose, o vienintelė įteisinta viešos atgailos forma Bažnyčioje liko vienuolinis gyvenimas. Pastarojo atstovai sparčiai sekuliarėjančioje Europoje dažnai supainiojami su ufonautais.

Negi atgaila tikrai yra tik dvasingumo istorijos dalis, o gavėnią turėtume išbraukti iš liturginio kalendoriaus?

Žinoma, toks klausimas yra retorinis ir ironiškas. Tačiau be keistų klausimų bei saviironijos nebūtų ir atgailos. Gerai, kad Bažnyčia perskaitė laiko ženklus ir viešą atgailą pašalino iš gatvių ir aikščių. Gyvenimas ir taip pernelyg dažnai yra panašus į cirką, kad jo programą papildytų dar ir atgaila.

Kitas atgailos sampratos revizijos teigiamas bruožas – atgaila vis rečiau yra siejama su niūriais, kamuojančiais jausmais, tapatinima su psichologine saviplaka ir graužatimi, kas yra panašiau į neurozes, nei į Šventosios Dvasios atnaujinantį veikimą.

Tad ką reiškia atgailauti?

Vienas atgailos bruožų yra retrospektyvumas, kai įdėmiai pažvelgiame atgal, kritiškai įvertiname savo veiksmus bei poelgius, ryžtamės keistis. Šie pokyčiai turi būti matomi, regimi, apčiuopiami: nusidėjėlis tampa šventuoju, sūnus palaidūnas grįžta namo, Saulius virsta Pauliumi, o nedorėlis skendi pelenuose ir ašarose.

Tačiau ten, kur viskas klostosi gerai, atgailai vietos nėra. Atgaila reiškia bekompromisę akistatą su savimi ir tiesos ugnies priėmimą.

Todėl pirmiausia vertėtų išmokti į save pažvelgti ironiškai. Didžiausia mūsų gyvenimo drama, kad dažnai pernelyg rimtai žiūrime į save. Stereotipai teigia, kad solidus, daug reiškiantis, atsakingas, svarbus ir stiprus žmogus niekada neklysta ir neklumpa. Tik žioplys ir kvaiša paslysta lygioje vietoje, o pastarąsias savybes savyje gali pastebėti tik ironiškas žmogus.

Žinoma, jas aptikti yra menkas malonumas. Ko gero, ne vieną mūsų sukausto baimė tokių atradimų akivaizdoje ir būtent ironiškas žvilgsnis padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.

Tad kad ir kaip keistai mums atrodytų senieji atgailautojai, bet jie tikrai turėjo sveikos saviironijos, kurios galime iš jų pasimokyti, nes sunkiai įsivaizduojamas dalykas, kad, be jos, pavyzdžiui, įmanoma du dešimtmečius išsėdėti ant stulpo, kaip tai padarė Simonas Stulpininkas.

Priimti save tokius, kokie esame, yra nemenkas iššūkis. Artėjant gavėniai, Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus paskelbė žinią stačiatikių tikintiesiems, kurioje priminė, kad gavėnia išgyvenama prašant atleidimo, pripažįstant savo žmogišką netobulumą ir silpnumą, atsiverčiant Dievo ir kitų žmonių akivaizdoje, nes esame „puodžiaus indai, įdužę nuo kasdienybės blogio, krentantys ir vėl atsikeliantys“.

Toks yra atgailos bruožas – plačiai atmerkus akis žiūrėti į save, neignoruoti savo esybės įtrūkių. Žvelgti viltingai, o ne smerkiamai, nes taip į žmogų žvelgia Kristus.

Sykį vienai pagyvenusiai moteriai kaime apsireiškė Dievas.
Ji viską papasakojo kunigui, kuris susirūpinęs savo parapijietės dvasine būkle, jai tarė:
– Jei Dievas jums pasirodys kitą kartą, paprašykite jo papasakoti apie mano nuodėmes, kurios yra žinomos tik jam vienam.
Tai bus pakankamas įrodymas, kad Dievas, o ne kas nors kitas kalba jums.
Moteris atėjo po mėnesio, o kunigas paklausė, ar Dievas aplankė ją dar kartą. Ji teigiamai linktelėjo galva.
– Jūs perdavėte jam mano klausimą?
– Taip, paklausiau.
– Ką jis atsakė?
– Pasakyk savo kunigui, kad aš pamiršau jo nuodėmes.
– Iš tiesų, tai buvo Dievas, – ištarė kunigas.

Pažadinti viltį yra atgailos esmė. Nes labiau už viską mums trūksta vilties. Be jos negalima kalbėti apie tikrą atgailą.

Viltis paslaptingai gyvena mūsų atgailoje. Viltis mus skatina ne sustoti ties savo ribotumais, bet truputį pasidarbuoti dėl savo ateities. Atgailaudami darbuojamės dėl to, kas mūsų laukia ne tik už artimiausio, bet ir tolimesnio gyvenimo posūkio. Jei yra atgaila, yra ir viltis, o kartu ir kitokia, skaidresnė, ateitis.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • kukulis

    Tomai, reikia skaityti senovės šventųjų raštus, kad suprastum kas yra atgaila, o ne kurti pagal savo įsivaizdavimus 🙂

    Jeigu
    žmogus pats savo jėgomis sugebėtų keistis, tai jam būtų nereikalingas
    Kristus. O jeigu senovės patarimai atrodo kaip neurozių skatinimas,
    reiškia ne tai, kad tie patarimai blogi, o tai, kad tu juos neteisingai
    supranti 🙂

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes