AR VYSKUPAI KLAUSIA PARAPIJIEČIŲ NUOMONĖS APIE KLEBONUS?
Matyti tikrovę kitaip

AR VYSKUPAI KLAUSIA PARAPIJIEČIŲ NUOMONĖS APIE KLEBONUS?

Vysk. Jonas Boruta

Vysk. Jonas Boruta

Kunigo perkėlimas iš vienos į kitą parapiją, iš vienos vietos į kitą neretai tampa tikra drama ne tik konkrečiam kunigui, bet ir jo buvusiai bendruomenei. Tokią situaciją savo straipsnyje „Kad netuštėtų bažnyčios…“ portale „Delfi“ lapkričio 8 d. aprašo ir Jūratė Laučiūtė. Pateikiama „klasikinė“ situacija: vieno Žemaitijos miestelio D. bendruomenės atstovai prieš keletą mėnesių beldėsi į Telšių vyskupijos duris su prašymu, kad vyskupas atšauktų ar bent laikinai sustabdytų savo sprendimą iškelti jų kleboną į kitą parapiją. Jie nusivežė ir prašymą patvirtinančius 800 parašų. Žinant, kad šiame miestelyje yra apie 1600 gyventojų, skaičius atrodo įspūdingai.

Tačiau jis nepadarė jokio įspūdžio Telšių vyskupui Jonui Borutai, kuris, pasak J. Laučiūtės, visaip vengė susitikti su šios parapijos tikinčiaisiais, o kai pastarieji įsiprašė audiencijai, „neįstengė paslėpti susierzinimo“… Straipsnyje, kurio tonas liko pagarbus Bažnyčiai, keliami nevienareikšmiai klausimai apie Telšių vyskupo valdymo stilių, hierarchijos santykius su tikinčiaisiais, XXI a. iššūkius Bažnyčiai, todėl reikėtų jį išsamiau aptarti.

Klebonų rotacija: už ir prieš

Kaip rodo vis pasikartojančios situacijos, susijusios su klebonų perkėlimu, tikintiesiems dažnai trūksta žinių apie Katalikų Bažnyčios prigimtį, Kanonų teisės, kuri lietuvių kalba vis nėra prieinama visiems katalikams, išmanymo, taip pat paprasčiausios informacijos.

Šiuo metu Lietuvoje galioja dar 1997 m. pradžioje išleistas Lietuvos Vyskupų Konferencijos dekretas (beje, aprobuotas Vatikano) „Dėl klebonų skyrimo apibrėžtam laikotarpiui“. Jame sakoma, kad

„Lietuvoje diecezinis vyskupas gali skirti klebonus septyneriems metams. Praėjus šiam laikui, klebono jurisdikcija tai parapijai pasibaigia. Diecezinis vyskupas gali pakartotinai skirti tokiam pat laikotarpiui.“

Toliau paliekama nemenka erdvė vyskupui perkelti kleboną pagal savo nuožiūrą.

Tad šis nutarimas įtvirtina klebonų rotaciją. Viena vertus, tokia rotacija yra geras dalykas, nes leidžia vyskupui lanksčiau vystyti pastoracinę strategiją, mažina prielaidas „užsistovėti vandeniui“, kai tas pats klebonas metai iš metų nieko nenuveikia administruodamas parapiją ir, leiskite pajuokauti, tampa „klebonu per amžius, Melchizedeko būdu“. Pagaliau sveika, kad praėjus tam tikram laikui įvyksta pokyčiai, o į bendruomenę ateina naujas žmogus, turintis kitokį požiūrį.

Kita vertus, jei klebonas imasi ryžtingų reformų parapijoje, ilgalaikių projektų, buria bendruomenę, tuomet septynerių metų kadencija yra akivaizdžiai per trumpa. Neretas atvejis, kai klebonai šeštais metais pristabdo savo veiklą, nes žino, kad artėja kadencijos pabaiga. Kam „ardytis“, jei į šią parapiją ateis kitas žmogus, turintis savo sampratą?

Tikintieji pasigenda logikos

Tai paaiškina, kodėl Kanonų teisėje yra tokia nuostata: „Klebonas turėtų jausti tarnybos pastovumą, todėl tebus skiriamas neribotam laikui“ (CIC, 522), o vyskupas gali riboti jo kadenciją tik tuomet, jeigu yra Vyskupų Konferencijos dekretas kaip Lietuvos atveju. Vertėtų pabrėžti, kad iki Vatikano II Susirinkimo buvo keliamų ir nekeliamų klebonų kategorijos, kurios dingo iš teisyno po Susirinkimo, o liko klebono tarnybos pastovumas.

Tokie faktai kelia minčių, kad Lietuvoje įtvirtintos nuostatos būdingos ikisusirinkiminiam mentalitetui. Visai pagrįstai J. Laučiūtė stebisi, jog egzistuoja keista tvarka, kai „vienas kunigas būna vaikomas iš parapijos į parapiją, kartais net neišdirbęs nė septynerių metų, o kitas šildosi vienoje vietoje dešimt, trylika ar daugiau metų.“ Tuomet suprantamas tikinčiųjų pasipiktinimas, nes jie nemato logikos, kai vienu atveju jiems mosuojama 1997 m. dekretu, o kitu atveju – jokiais pastoraciniais nuopelnais nepasižymėjęs klebonas kažkodėl lieka savo vietoje.

Jei dabartinė septynerių metų kadencija piktina tuos tikinčiuosius, kurių parapijose klebonai triūsia iš peties, tai ji yra savotiškas gelbėjimosi ratas toms parapijų bendruomenėms, kurios vargsta dėl, švelniai tariant, neatitinkančių klebono vardo kunigų. Kaip ir iškeliamųjų, taip ir ne savo vietoje esančių klebonų atvejais bendruomenės balsas vyskupų akyse dažniausiai yra nieko vertas. Nors ta pati Kanonų teisė numato (§1741), kad klebonas gali būti pašalintas iš pareigų, kai tarp dorų ir rimtų parapijiečių praranda gerą vardą arba kai parapijoje susidaro bendras nepalankumas klebonui, kuris atrodo greitai nepraeis (lotyniškas originalas: bonae existimationis amissio penes probos et graves paroecianos vel aversio in parochum, quae praevideantur non brevi cessaturae). Belieka retoriškai klausti: ar dažnai Lietuvoje yra klausiama parapijiečių nuomonės apie jų klebonus?

Autoritetas pelnomas liudijimu

Akivaizdu, jog Katalikų Bažnyčia nėra demokratinė institucija, o tai, žinoma, sunkiai suprantama nūdienos žmogui. Joje itin didelę reikšmę turi vyskupas, kuris išreiškia Kristaus valdžią konkrečiame administraciniame vienete, dalinėje Bažnyčioje, vyskupijoje. Tačiau, ar tai reiškia, kad jis yra kažkoks absoliutus monarchas, feodalas, ministras?

2003 m. pasirodė, popiežiaus Jono Pauliaus II posinodinis apaštališkasis paraginimas apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną, dėl pasaulio vilties Pastores Gregi. Kartais susidaro įspūdis, kad šis dokumentas ne itin vyskupų skaitomas. Priešingu atveju situacijų, apie kurias kalbama aukščiau minėtame straipsnyje, būtų mažiau. Tačiau Pastores Gregi galėtų pavartyti ir pasauliečiai, gal tuomet aiškiau suprastų Bažnyčios mintį apie vyskupo vaidmenį Kristaus kūne.

Šiame paraginime skaitome nurodymą vyskupams: „Valdymo Bažnyčioje nevalia suvokti kaip kažko neasmeniško ar biurokratinio būtent todėl, kad čia veikia iš liudijimo kylantis autoritetas.“ Ši eilutė aiškiai nurodo, jog vyskupo autoritetui įgyti nepakanka šventimų (ordo) galios, bet jis kyla iš gyvenimo ir santykio su Viešpačiu bei jo žmonėmis.

Štai kodėl tenka prabilti, kad padėtis Telšių vyskupijoje (jos situaciją pažįstu geriausiai Bažnyčioje Lietuvoje) yra rimta, nes būtent iš liudijimo kylančio autoriteto ir stokoja Telšių vyskupas Jonas Boruta. Per septinius valdymo metus vyskupui taip ir nepavyko rasti bendros kalbos nei su tikinčiaisiais, nei su kunigais. Negana to, vyskupijoje taip gniaužiama kiekviena pasauliečių iniciatyva, kad jiems praeina noras jungtis į Bažnyčios apaštalavimą. Kaip stebina kunigų skyrimo motyvai, kai į didesnes parapijas siunčiami darbuotis kunigai, paskui kuriuos velkasi dviprasmybių šleifas, o pastoraciniu įkarščiu pasižymintys kunigai nukeliami į periferiją…

Pastores Gregi skaitome:

„Bažnytinė bendrystė, kaip organiška sandara, reikalauja asmeninės vyskupo atsakomybės, tačiau taip pat ir visų kategorijų tikinčiųjų, sudarančių vietinę Bažnyčią ir bendrai atsakingų dėl jos gėrio, dalyvavimo. Šventoji Dvasia savo įtaka laiduoja šios organiškos bendrystės autentiškumą: Dvasia veikia tiek per asmeninę vyskupo atsakomybę, tiek per tikinčiųjų dalyvavimą toje atsakomybėje.“

Tokia bažnytinės bendrystės vizija Telšių vyskupijos tikintiesiems atrodo neįgyvendinamas idealas… Klausimas, kaip yra kitose vyskupijose, telieka atviras.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Augustas

    Manyčiau, kad tai parapijų bendruomenių ir klebonų brendimo kančios, Tomai. Turime išmokti neprisirišti prie konkrečių klebonų, kad ir kokie geri ar prastesni pastarieji būtų.

  • sutinku, kad nereikia prisirišti prie konkrečių klebonų, kunigų.
    Mano intencija buvo parodyti, kad į bendruomenių nuomonę Lietuvoje vyskupai neatsižvelgia. Kas Vakarų bažnyčiose yra beveik neįmanoma.

  • Elzbieta

    Ačiū, Tomai, kad esi jautrus mažutėlių gynėjas. Jei gerb. brolis Kristuje – Boruta gyvas krikščionis… tuo dažnas Žemaitijoje abejoja… jis turėtų sukrusti atidumo artimui, paguodos, taikaus žodžio, BENDRUOMENĖS link.

  • BARUCHAS

    Aciu Romai uz yzvalgas ir geranoriskuma sprendziant baznycios vidinio susvetimejimo zenklus…

  • Alvydas

    Jei pažiūrėtume bet kokį viešą renginį, pamatytume, kad visiškai normalu yra tą renginį vertinti. Net vaikai yra vertinami 10-balėje sistemoje. Studijos, egzaminai, televizijos projektai ir daugelis kitų dalykų yra vertinami. Vertinimas, kuriame yra ir kritikos, ir gyriaus, nėra blogai… Blogai, sakyčiau, netgi, labai blogai, tiesiog šėtoniška yra patyčios. Būtent joms visur ir visais įmanomais būdais ne tik reikėtų, bet būtina užkirsti kelią… Ką noriu pasakyti tokia savo komentaro įžanga? Ogi tai, kad šis Tomo Vilucko straipsnis nėra patyčios iš savo Ganytojo. Kiek žinau, Tomas gyvena Palangoje, kuri yra Telšių vyskupjai pavaldi parapija. Tomas, kaip Bažnyčios narys turi teisę pasakyti, ką jaučia. Priminsiu, Tomas nėra protestantiškos bendruomenės atstovas, laiks nuo laiko apmėtantis “granatomis” Katalikų Bendruomenės “apkasus”. Jis yra saviškis. Jis nei ruošiasi kur nors bėgti, nei džiaugias, kam nors turįs galimybę įgelti. Vien dėl to šį žmogų reikia vertint, nes, giliau patyrinėjus, pasauliečių tarpe nėra tiek daug tokių, kuriem dėl SAVOS Bažnyčios žaizdų labai skaudėtų. Bažnyčios nariai, kurie lieka NAMUOSE, nes iš tiesų gyvena klusnumo dvasioje – yra vertybė! Telšių vyskupas turėtų didžiuotis, kad Tomas Viluckas gyvena ir pagal savo talentus triūsia Vynuogyne Jo vyskupijoje. Na, aišku, ir Tomas Viluckas turėtų didžiuotis, kad Viešpaties Gerajai Žiniai plėsti mūsų Lietuvoje yra skatinamas ir raginamas D.G. vysk. Jono Borutos. Ar taip yra iš tikrųjų – to mes nežinome… Dabar komentaras pagal temą. Taip. Vyskupas turi teisę kunigą į parapiją skirti. Taip, vyskupas turi teisę kunigą iš parapijos atšaukti. Sutikime, ta teisė jam yra duota. Ir žinote, ta teisė pačius vyskupus, nežinau ar visus, ne taip jau džiugina. Vyskupas J. Tunaitis vieną kart yra viešai pasakęs, kad gal nesunku būti vyskupu būtų, jei nebūtų kunigų, kurie yra jam pavaldūs… Vienas jaunas kunigas, iš arčiau pažinęs vykupo tarnytės virtuvę, paskė, kad būti vyskupu yra “koronė”. Ir nesupraskite, kad ta kančia yra dėl kažkokių mums nežinomų užkuliusinių intrigų. Visai ne. O dėl to, kad pats vyskupas, jei jis yra maldos vyras, labai gerai supranta, kad jo sprendimai liečia, ne tik kunigų asmeniškus likimus, bet liečia žmonių iš esmės likimus. Žinoma, kiek suprantu iš savo pozicijų, Ganytojams yra lengviau daryti sprendimus, jei neužkrauna visos atsakomybės tik Šventajai Dvasiai, bet dalinasi atsakomybe su Šventaja Dvasia ir prisiima atsakomybę už pasekmes Gerosios Naujienos skelbime… Mano gimtojoje parapijoje (dabar tai nėra Telšių vyskupija) per 1,5 metų buvo pakeisti trys klebonai. Nepaisant tokios “rotacijos”, kuri niekaip neįtelpa į 7 metų kadencijos terminą, parapijiečiai tikėjimo Jėzumi neprarado. Kunigo perkėlimas, pasirodo neturi įtakos tikėjimo tvirtumui, tam kuris turi tikėjimą. Kunigo perkėlimas, pasirodo, turi įtakos pasitikėjimui vietine Bažnyčia. Va, čia ir yra dirva meilei reikštis. Jei tų 800 žmonių atstovai buvo vienaip ar kitaip įžeisti neišklausymu, tai tegul nepyksta ekselsncija Jonas Boruta, kad jie iš Telšių išvažiavo Tėvo nesuprasti, Tėvo neišgirsi, Tėvo neišklausyti. Gal Ekselencija stengėsi. Bet, jei tiem mažutėliams “nedašuto”, kad jie būtent taip yra mylimi – tai iš tiesų yra negerai. Ir negerai ne dėl to, kad mažutėliai nelabai supranta teisėtai galiojančių Bažnyčios taisyklių, o dėl to, kad stokojama šalia raidės įterpti ir artimo meilės. Būtent, tuo konkrečiu reikalu, būtent tuo konkrečiu momentu, būtent tiems konkretiems žmonėms. Pamąstymas: Vyskupas turėjo teisę iškelt iš parapijos ilgametį Kaltinėnų parapijos kleb. Petrą Linkevičių. Ta teise buvo pasinaudota. Ir visiškai nesvarbu, koks ganytojas į tą parapiją atėjo po to. Svarbu yra tai, kad iškeliant neabejotinų nuopelnų Kaltinėnams turėjusį kleb.P.Linkevičių, visa Telšių vyskupija turėjo akcentuoti tą faktą, kad kun. Petras Linkevičius 1988-ais buvo savanoris, kuris savo iniciatyva prašėsi į vietą, į bažnyčią, kuri ką tik buvo visiškai sunaikinta gaisro… Pritariu kritikai, kuri skatina kūrybai, tarnystei, grynumui. Pritariu protingai kritikai. Nepakenčiu padlaižiavimo. Kai norėdavau pamatyt “į vatą supakuoto” padlaižiavimo meno – žiūrėdavau 2008-ų LTV “Triumfo arką” ir tai, kaip prof. V. Juozapaitis vertindavo talentingąją I.Prudnikovaitę. Geresnio “protingos veidmainystės” pavyzdžio iš nūdienos tiesiog neatrandu… Jėzus protinguose, religinguose ir pavyzdinguose fariziejuose neapkentė veidmainystės… Pabaigai. Manau, po T. Vilucko straipsnio Telšių vyskupas nebesakys 3 pamokslų per Žemaičių Kalvarijos atlaidus šv. Mišiose, kurias aukoja koks nors svečias vyskupas. Manau, kad atras bent vieną protingą kataliką informatiką, atlygins jam už triūsą ir atnaujins Telšių vyskupijos internetinį puslapį http://telsiai.lcn.lt/ , kuriame nėra nė vieno žodžio apie Evangelinės Žinios Lietuvai paskelbimo 1000-metį, o pasenusios nuotraukos iš 2003 metų niekaip nekalba apie tai, kuo gyvena mano Gimtoji vyskupija šiandien. Na, ir Tomas Viluckas sulauks namuose Telšių vyskupijos atstovo Palangos klebono asmenyje ir išgirs, kad nėra taip jau blogai, kai jis kritiškai mąsto, pergyvendamas dėl visuotinio Bažnyčios gėrio… Man ne tas pat. Aš sergu dėl savo gimtosios vyskupijos. Esu pasaulietis. Esu Bažnyčios namiškis.

  • ačiū visiems už palaikymą!Gerai suprantate mano intencijas.

  • Kraštietis

    Skaudi tema. Labai gerai, kad ją nuoširdžai ir jautriai keliate. bernardinailt vienas komentatorius Borutai priskyrė nesamus laurus, net išpeikė ankstesnį vyskupą A. Vaičių, kad jis nepakvietęs pranciškonų į Klaipedą ir pagyrė, kad J. Boruta labai pažangus ir tai padaręs. Žinodamas, kad čia iš esmės yra didelė netiesa negaliu neatsiliepti. Beje, A. Vaičius net buvo pasirašęs dekretą, kad Kretingos pranciškonams atiduodama Kristaus karaliau parapijos sielovada Klaipėdoje. Beje, naujasis vyskupas Boruta šį pirmtako dekretą paskelbė niekiniu, atšaukė. Absurdas. Šis faktas plačiau mažai žinomas. Jį žino tik Kretingos pranciškonai, aišku ir Boruta. Jei nevengtų viešumo, būtų galima jo paklausti: kodėl taip elgiamasi? Negalėtų išsiginti, kad tai netiesa. Turėtų bent numykti, kad….. Jei sakytu, kad netiesa – tada būtų melagis. Klaipėdiškiai jau laukė pranciškonų iš Kretingos įsikūrimo, bet Borutos STOP.Vietoj Kretingos pranciškonų sumąstė konventualus (pranciškonus) pakviesti, kad statytų bažnyčią…. Tokia užkulisinė realybė. Liūdna ir skaudu.

  • Labai aktualus ir argumentuotas straipsnis, Tomai! Praktikoje, ne paslaptis, yra daug ir kitokių rotacijos niuansų, ne visad būtina enciklikas skaityti. 🙂 Kiek tenka girdėti iš klebonų, svarbiau yra, ar (ir kaip) su Ekscelencija susitarsi. Juk yra ne po vieną dešimtmetį “nepajudinamų” kunigų. 🙂 Pvz., nuo 1984 m. iki 2003 metų Šilutėje klebonu buvo kun. J. Bučinskas (dabar rezidentas ten gi pat!). Nes nuosavą namą ten turi ir nė nemanytų iš ten trauktis.
    Nežinau kaip dabar, t.y. “prie Borutos” (ranka linko rašyto “Borato”), bet jo pirmtakui esant, svarbūs buvo praktiniai kriterijai. Pvz., kaip sekasi aukų rinkimas statyboms. Kiek, atsiprašau už tą vis gi pašnibždomis, bet labai plačiai vartojamą žodį – “otkatinsi” (nuo rus. “otkat”). Buvęs vyskupas kolekcionavo pypkes. Tad klebonai, viešėdami JAV, desperatiškai ieškodavo antikvarinių vertingų senovinių indėniškų pypkių… Ir pan.

  • Eugenijus

    pritariu Ridui, pinigai, otkatai daug gali, daugiau nei enciklikos…

  • kraštiečiui ir ne tik

    tas faktas, kad Boruta atsauke Vaičiaus dekreta iš tiesu mažai kam žinomas. Nors man kilo klausimu, prie ko cia pranciskonu ikonos Kristaus karaliaus baznycioj… Žinoma, negražiai pasielgė. man rodos, kad vengta konkurencijos… tačiau, dabar galvoju, kad kartais gal kartais vyskpą vede Šventoji Dvasia (nu rodos visada vyskupas turetu isiklausyti i ta Balsa, Vedima) ir jis pasielgia keistai, nenuspėjamai, net, atrodo, absurdiškai. Bet o gal tas poelgis – tai Dievo valios realizacija? Turiu galvoj pranciškonus, ne konventualus, o tuos vadinamus kretingiškius. Juk kartais ir jie mums labai nepatinka su savo pompastika, popsiškumu. Buvau šiandien Pakutoj. Brolio Sauliaus-Pauliaus V. pamokslas priminė Zavaliausko bajerius. Jei jau aptarinėjame vyskupo veikla, gal leisim sau ir vienuolio pamokslą aptarti. pakuta.lt administratoriai ideda homilijas, pamokslus, liudijimus. tikiuosi ides ir šios dienos. siulau paklausyti ir pareiksti nuomone. Ypac prašyčiau gerb. Tomą Vilucką.

  • Jonas

    Labai gaila, kad rotacijos laikotarpis nėra taikomas kai kuriems Telšių vyskupijos klebonams: Varniai, Gargždai. Taip ir sėdi vienoje parapijoje kunigėlis 30 ir daugiau metų. O kiti yra blaškomi, net su jais nepasikalbėjus prieš tai. Kunigai gyvena mintimi – artėjant vasarai, reikia susikrauti daiktus į dėžes, nes nežinai gaus naują paskyrimą ar – ne.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes