AR TIKRAI LIETUVOJE ATSIRADO TALIBANAS?
Matyti tikrovę kitaip

AR TIKRAI LIETUVOJE ATSIRADO TALIBANAS?

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo nauja redakcija sulaukė labai daug neigiamos reakcijos. Tačiau didžioji dalis jos susijusi su kai kuriomis įstatymo nuostatomis. Štai ir prezidentė nepritarė įstatyme nustatytam informacijos ribojimo teisiniam mechanizmui, jis esą net primena sovietmetį. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Maxime’as Verhagenas irgi atkreipė mūsų diplomatijos šefo dėmesį į šį įstatymą.

Tačiau atidžiau pažvelgus į jį kyla klausimų dėl sukelto ažiotažo. Visų pirma liejamos krokodilo ašaros, kad esą Lietuvoje įvedama cenzūra, atsiranda talibanas, įsivyrauja moralizmo diktatūra ir panašiai. Tokie teiginiai kelia nuostabą, nes Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas Lietuvoje galioja nuo 2002 metų, ir niekas triukšmo dėl to nekėlė, nors kai kurios kritikuotos nuostatos jau figūravo ir senoje redakcijoje.

Naujos redakcijos atsiradimą diktuoja naujos mūsų gyvenimo realijos. Kartais susidaro įspūdis, kad įstatymo pakeitimo kritikai gyvena efemeriškoje aplinkoje ir nežino, kuo alsuoja mūsų visuomenė. Pavyzdžiui, tėvai piktinasi, jog dieną įsijungę televizorių jų vaikai gali žiūrėti kartojamus vakaro filmus, kuriuose netrūksta sekso scenų, arba per komercinius TV kanalus transliuojamuose animaciniuose filmukuose stebėti kautynes, sprogimus.

Stebina, kad įstatymo kritikai neatsižvelgia į tarptautinę praktiką. Pakanka pažiūrėti amerikiečių kuriamus filmus arba serialus paaugliams. Tiesa, juose nemažai kalbama apie seksą, bet seksualinių scenų pabrėžtinai vengiama, nes tai riboja paauglių auditorijai skirtos produkcijos tiražavimo taisyklės. Štai skandalingojo Sachos Barono Coheno naujojo filmo “Bruno”, pasakojančio apie austrą gėjų, bandantį užkariauti Ameriką, kūrėjai iškirpo sceną, kurioje pagrindinis herojus mylisi su savo partneriu, taip pat sceną svingerių vakarėlyje. Priežastis paprasta: norima, kad į kino sales galėtų patekti ir penkiolikmečiai. Lietuvos pseudoliberalai ironizuotų, esą keturiolikmetis galės lengvai atsisiųsti filmą iš interneto ir jokie draudimai nieko nepadės… Vis dėlto senas teisines tradicijas turinčių JAV ir Didžiosios Britanijos piliečiai bei įstatymų leidėjai taip nemano, nes ten viešosios informacijos ribojimai yra natūralūs.

Šiek tiek keistokai atrodo perdėta reakcija į plačiai nuskambėjusią įstatymo nuostatą apie homoseksualių, biseksualių ar poligaminių santykių propagavimą. Akivaizdu, jog įstatymas kalba apie propagavimą, o ne apie paprasčiausią informacijos skleidimą. Kažin kodėl įstatymo kritikai “nepastebi”, kad tame pačiame įstatymo straipsnyje nurodoma kaip neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija, “kuria tyčiojamasi ar niekinama dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, neįgalumo, seksualinės orientacijos, socialinės padėties, kalbos, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. O gal sąmoningai nenorima pastebėti? Pagaliau, ar šis triukšmas (ypač tarptautinis) rodo rimtą susirūpinimą dėl kokių nors netikslių formuluočių, ar čia esama lobistinių gėjų organizacijų įtakos?

Daug karikatūrinių spekuliacijų sulaukė ir įstatymo nuostata dėl paranormalių reiškinių, sudarant jų tikrumo įspūdį. Rimtu veidu dėstoma, kad bus uždraustos pasakos apie skraidančius kilimus ar burtininką Harį Poterį. Vėl tereikia atsiversti 2 įstatymo straipsnį, kuris aiškiai apibrėžia, kas yra paranormalus reiškinys. Jį perskaičius tampa aišku, jog kalbama apie ekstrasensorikos populiarinimą, kurio pasitaiko paauglių spaudoje.

Ko gero, pats didžiausias šio įstatymo netobulumas, kad kažin ar jis bus praktiškai įgyvendintas. Prisiminkime prieš trejus metus įsigaliojusias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios skelbė, kad viešosios informacijos rengėjai

“neturi propaguoti žmonių ar jų grupių antgamtinių, nerealių savybių, paranormalių reiškinių, išskyrus atvejus, kai tokia informacija pateikiama kaip pramoga arba kaip tyrimo objektas. Neturi sudaryti įspūdžio, kad astrologai, chiromantai, ekstrasensai, bioenergetikai gali teikti patarimus dėl ateities, sveikatos, pinigų ir panašiai”.

Tačiau neteko girdėti, jog būtų nubausta bent viena žiniasklaidos priemonė, nors į mūsų sąmonę ir toliau kemšama lengvatikystė bei šarlatanizmas. Tik kartais kokia laidos vedėja koketiškai nusišypso iš televizorių ekranų ir tarsi netyčia primena, kad galime tuo netikėti. Ir viskas. Ar panašus likimas laukia ir dabar taip aptariamo įstatymo?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Kiekvienas kritikas tikriausiai turi atsakyti pats, kokie motyvai jį skatina protestuoti ar kurios dalys pataisų yra netinkamos. Man gi labiausiai kliūva tai, ką čia iš esmės gini – plačią formuluotę, kuri reiškia „gal ir nenubaus“. Bet gal nubaus? Kai įstatymas palieka tiek laisvės interpretacijoms, tai jo vykdytojai gali pasirinkti naudingiausias sau. Kitaip tariant, tai yra Damoklo kardas virš žiniasklaidos ir interneto. Taip neturi būti. Net jei įstatymo pataisomis nė karto nebus pasinaudota, kaip susidorojimo su netinkama žiniasklaida įrankiu, vien tai, kad tokia galimybė palikta, jau yra negerai.

  • Sutinku, kad įstatymo rengėjai galėjo labiau sukonkretinti, kai kurias formuluotes. Tačiau siūlyčiau pasigilinti į “Pagrindinės šio įstatymo sąvokas”.
    Čia reiktų pasigilinti į įstatymo kaip tokio funkciją: ar jis yra kaip grėsmė, reglamentas? Ar, pavyzdžiui, įstatymas siekia tai, kas neparašyta? Manau, kad teismų praktika sukurs aiškią sistemą, kaip tai yra JAV ir UK. Šiose teisinėse, tikrąją žodžio prasme, valstybėse yra informacijos ribojimai.
    Man atrodo, kad socdemai, valstybininkai ir jų medijos kursto liaudį: “Kokie pabaisos konservai, net pasakas draudžia”. Man apmaudu, kad taip manipuliuojama žmonėmis.

  • Sutinku su jūsų pozicija ir taikliu apibūdinimu – ažiotažas.. Man taip pat nelabai aišku, kodėl kilo toks triukšmas. Tarsi žmonės vaikų neturėtų..
    Reikia skirti informavimą nuo propagavimo. Vaikus reikia saugoti nuo žalojančios informacijos, nes viskas, ko jie dar nepajėgūs suprasti, žaloja jų psichiką.
    Žinoma, yra internetas, kur VISKO YRA, bet turi būti valstybinė pozicija, tėvų pozicija šiuo klausimu. Ir gerai, jei ji yra vieninga – tuomet ir vaikas nuosekliai auklėjamas.
    O ką jis savarankiškai sužinos, nuo to neapginsim.. svarbu, kad žinotų visuotinus principus.
    Manau, laisvė pirmiausia yra atsakomybė, o ne darymas ko nori ir kaip nori.
    Dėkui už jūsų mintis 🙂

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes