LAIMĖS KOEFICIENTAS
Matyti tikrovę kitaip

LAIMĖS KOEFICIENTAS

Kiek žmonija egzistuoja, tiek ji svarsto laimės klausimą ir bando išrasti „laimės formulę“. Beje, jai taip niekaip ir nepavyksta susitarti dėl šios formulės sudedamųjų dalių. Sunku išvengti subjektyvumo svarstant laimės klausimą. Paradoksalu, bet geromis sąlygomis Lotynų Amerikoje besidarbuojanti prostitutė atsakys, kad yra patenkinta savo gyvenimu, o amžinai viskuo nepatenkintas lietuvis burbtelės, kad nėra priežasčių būti laimingu.

Dar III a. pr. Kr. Aristotelis savo sūnui Nikomachui skirtoje knygoje, rašė, kad laimė yra tikslas, kurio visi siekia. Ji įkvepia visą mūsų veiklą, nes galiausiai viską, ką bedarytume, atliekame dėl to, kad būtume laimingi. Garbusis išminčius atliko vieną svarbų pastebėjimą, kad laimė yra tai, kas patvaru. Laimė nėra trumpalaikė, tad turtai, sveikata ar garbė esą nėra tikroji laimė.

Taip mąstė senovės Graikijos išminčius, bet žvelgiant į mūsų tikrovę atrodo, kad jo įžvalgos visai nėra nusenusios. Net jei ir abejotume ar tikrai esame nelaimingesni už afrikiečius, turėtume sutikti, kad mūsų gatvėse vaikštantys, viešuoju transportu važinėjantys, įstaigose sėdintys žmonės nespinduliuoja laime. Ko gero, iškilus užknisančiam klausimui „kodėl?“, reiktų atsakyti, jog kažkas netvarkoje su mūsų laimės kriterijais. Ar ne todėl esame tokie nelaimingi, kad materialinė gerovė tampa mūsų gyvenimo ašimi, varikliu? Ne vienam laimė matuojasi stilingais namais, įtakingomis pažintimis, skaičiais banke…

Tai ne kaltinimas. Be to, kova dėl to, kad ant duonos kąsnio būtų ir sviesto yra tapusi mūsų gyvensenos norma. Sykį teko bendrauti su pirmą kartą mūsų šalyje apsilankusiu svečiu iš Vokietijos. Svečias nuoširdžiai stebėjosi mūsų gyvenimo, ekonomikos „stebuklais“, kai uždirbdami daug mažiau nei pusė vokiečio algos už prekes ir paslaugas mokame vokiškomis kainomis. Suprantama, kad tokie „stebuklai“ laimės neprideda…

Kaip ir čia nekalbama apie spiritualizmą, kuris, išaukštindamas dvasinį pradą, paneigia medžiaginę tikrovę. Juk neveltui sakoma, kad norintis tapti angelu žmogus, galiausiai virsta gyvuliu. Materialumo pamynimas ne vienam virto ne laime, bet tragedija. Laimės klausimas krypsta ne į kieno nors, kažko (medžiaginių rūpesčių) paneigimą, bet į krypties, prioritetų pasirinkimą.

Tad neaišku kodėl, pavyzdžiui, mūsų laimė nėra tas šalia mūsų esantis vyras ar moteris? Kodėl mums nesuteikia laimės pojūčio ūmiai atsivėrusi tiesa, tai ką senieji vadino – kontempliacija? Taip pat argi laimės sūkurio nebūname pagauti, kai išliejame savo kūrybinį gaivalą, kuris virsta dar vienu grožio žybtelėjimu gyvenimo padangėje? Pagaliau kodėl laimės mozaikos nedėliojame iš kasdienybėje atsiradusių, prasiveržusių, pažirusių akimirkų?

Nesitiki, kad egzistuoja laimės koeficientas. Kaip ir nesitiki, jog laimė yra socialinis, o ne asmeninis dalykas. Tad dėl to jos taip visi trokštame ir siekiame. Ir šis mūsų būties gelmėse glūdintis troškimas kažin, ar išmatuojamas tyrimais.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Dalida

    Laime yra labai abstraktus dalykas ir kiekvienam zmogui suprantamas savaip. Mano nuomone, tai negali buti tikslu, nes jei tai tebutu tikslas, ji pasiekus atsidurtume ties zenklu STOP: viskas, pasiekiau, dabar galiu tiesiog megautis. Bet tai ne kokteilis, kuriuo gali tik megautis…o kazkas daugiau:) Man laime reiskia buvima su mylimu zmogum, nes tada jauciu pilnatve. Ir joks materialumas negali to atstot.:)

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes