AR SĄJŪDIS ĮGYVENDINO SAVO TIKSLĄ?
Matyti tikrovę kitaip

AR SĄJŪDIS ĮGYVENDINO SAVO TIKSLĄ?

Ar galėtume ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad esame laisvi?

Lietuvos Sąjūdis, kurio įsteigimo metines minime, savo veiklos tikslu laikė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Formaliai žvelgiant, Sąjūdis šį tikslą pasiekė, tačiau jei žvelgtume esmiškai, visagalė abejonė verčia paklausti: ar Sąjūdis įgyvendino savo užmojus, ar gyvename tikrai nepriklausomoje Lietuvoje?

Vėlgi nestoviniuokime ties formalia reikalo puse, narpliodami, kiek turime nepriklausomybės priklausydami Europos Sąjungai, kaip ir svarstydami tokius globalius klausimus, kiek nūdienos pasaulyje šalis apskritai gali būti nepriklausoma. Užuot pasidavę abstraktiems svarstymams, pažvelkime į mūsų realijas.

Pirmiausia pagal sinonimų ir reikšmių žodyną nepriklausomybė reiškia: „nuo nieko nepriklausymas, laisvė“. Tad kad ir kaip spekuliuotume, nepriklausomybė ir laisvė yra sinonimai. Ar galėtume ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad tokie esame? Turbūt tik patys mūsų šalies piliečiai gali nuspręsti, ar jaučiasi laisvi, ir dar svarbiau, ar jiems laisvė, nepriklausomybė yra tos vertybės, apie kurias jie mąsto ir be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Žinoma, nepriklausomybė ir laisvė negali būti absoliutūs dalykai. Jie visuomet reikalauja tam tikrų kompromisų, kurie neleidžia patirti pilnatvės. Kitas klausimas, kad kompromisai negali tapti tokie dideli, kad pažeistų kieno nors interesus, žemintų kitą žmogų, sukurtų dviprasmiškas situacijas ir įtampas. Būtent tai dabar nuolatos jaučiama mūsų visuomenės gyvenime. Vyksta nuolatinė jos polių radikalizacija, kuriai neutralizuoti yra būtina laisvės atmosfera.

Būtent šios laisvės mums ir trūksta įvairiose gyvenimo sferose. Maža to, baimė tampa nuolatiniu mūsų šalį dengiančiu šešėliu. Pagaliau sutikime – ta vidinė laisvė, orumas nėra įgyjamas spragtelėjus pirštu. Ji yra ilgalaikis procesas, kuriam visų pirma reikia ne tiek bendruomeninių, kiek asmeninių pastangų.

Tačiau galvodami apie ilgalaikę perspektyvą, apie tai, kokioje valstybėje auga mūsų vaikai, neturime teisės nekelti klausimo: kodėl esame kažkokie supančioti? Ar laisvoje šalyje gali būti taip, kad galima sulaukti grasinimų už laisvą žodį, kad kitokia nuomonė marginalizuojama, kad rūpinamasi tik savimi, kad sava šalis yra nemiela, o vyraujančia religija ir vertybe tampa abejingumas viskam, ypač bendrajam gėriui?

Be vidinės laisvės sunku kalbėti apie tikrą šalies nepriklausomybę. Vis dėlto negalime neatsižvelgti į tuos sunkumus, su kuriais susiduria Lietuvos valstybė (tai reiškia – ir mes) šiame savo gyvavimo etape, realizuodama nepriklausomybę.

Kad ir kokia reikšminga būtų Kovo 11–oji, tuomet šalia valstybingumo atkūrimo Atkuriamasis Seimas turėjo atlikti ir kitą, jau valstybės kūrimo, žingsnį. Turėjo būti išsyk priimti Liustracijos ir desovietizacijos įstatymai, kuriais remiantis būtų buvę galima formuoti naujas valstybės valdymo struktūras. Anuometinės Sąjūdžio vadovybės neryžtingumas, nenoras paaukoti bendražygių (o ir jų pačių nepasitraukimas į šoną dėl Lietuvos interesų) daugeliui metų lėmė šalies raidos stabdymą, kuris atsiliepia iki šiol. Valstybę tebevaldo sovietinės nomenklatūros bei teisėsaugos veikėjai, partinių mokyklų auklėtiniai ir slaptųjų tarnybų agentai, kurių veikla neretai būna paprasčiausiai išdavikiška, grobuoniška ir naikinanti viltį.

Neįvykusio apsivalymo padariniai tokie, kad valstybės institucijos virsta monstriškais prievartos mechanizmais. Anuomet buvo šventai tikima, kad savas teisėjas teis teisingai, savas policininkas nedaužys bendrapiliečių, savas kapitalistas neengs savo tautiečių.

Klydome, nes nežinojome, kad nuodėmė nesirenka pagal tautybę ir teritoriją.

Ar tai reiškia, kad Sąjūdis turi tęsti savo darbą? Ne, nes gyventi nostalgija yra iliuzija. Tuo labiau kad Sąjūdis pridarė lemtingų klaidų, kurių padarinius jaučiame iki šiol. Suprantama, kad praėję metai valstybės gyvenime yra kaip akimirksnis. Kita vertus, tai pakankamas laikas susivokti, kur esame ir kas esame. Kol laisvė bus tik skambus žodis, netapęs savastimi, tol visos kalbos apie naują Sąjūdį – vien noras braidyti po tuos pačius vandenis.

Nes laisviems žmonėms jokių sąjūdžių nereikia – pati laisvė juos telkia ir įkvepia. Tokiai laisvei vis nesubręstame.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes