AR ĮMANOMA TAUTINĖ IDĖJA?
Matyti tikrovę kitaip

AR ĮMANOMA TAUTINĖ IDĖJA?

 

Lietuvio tapatybė nėra kitų tautinių tapatybių neigimas

Valstybės atkūrimo šventė kviečia atgaivinti atmintį ir prisiminti Atgimimo laikus, kovą už valstybingumą. Šios kovos pagrindinė idėja buvo nacionalinės, tautinės valstybės sukūrimas. Šis siekis atsispindi ir šalies Konstitucijos 2 straipsnyje, kuris skelbia: “Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.” Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams turime klausti, kiek toji konstitucinė nuostata yra gyvastinga?

Klausti yra ko, nes apstu ženklų, kad tautiškumo sąvoka Lietuvoje yra devalvuota. Pavyzdžiui, užtenka prisiminti, kaip neseniai prokurorė Ala Petrenko teismo prašė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės jaunuolį, kuris suplėšė Trispalvę, nes prokurorė įvertino vėliavą kaip materialų daiktą, bet ne kaip valstybės simbolį.

Visų pirma negalime nepastebėti, kad kalbos apie tautiškumą nūdienos visuomenėje yra vertinamos kaip tam tikras anachronizmas. Globalistinė ideologija tautiškumą laiko atgyvena, net pavojumi visuomenės stabilumui. Nemenkai daliai piliečių yra nepatogu deklaruoti savo tautinių aspiracijų, nes tai esą reikštų būti nacionalistu, provincialu, siaurakakčiu. Tokių nuostatų rezultatas – tautinės idėjos atiteko kraštutinėms grupėms, kurios jas paverčia apgailėtina karikatūra.

Juk būti tautiškam nereiškia šnairavimo į kitataučius. Lietuvio tapatybė nėra kitų tautinių tapatybių – rusų, lenkų ar žydų – neigimas. Tik brandus, savyje susipratęs, savo šaknis atradęs asmuo geba ir gali priimti šalia esančio žmogaus kitoniškumą, juo domėtis ir jį vertinti. Beje, tam nereikia atsisakyti savo tautinės savasties, o priešingai – ją rasti ir puoselėti. Brandus tautiškumas pasižymi džiaugsmu dėl savo šaknų, bet ne agresija bei demonstratyvumu, kitataučių demonizavimu, panieka jų kultūrai ir tapatybei.

Lietuvių tautai iššūkis yra ne klastingi svetimtaučiai, žemės užsieniečiams pardavimas ar mistinė grėsmė lietuvių kalbai ir kultūrai. Iššūkis slypi mumyse. Tai mūsų, lietuvių, troškimas išlikti kaip tautai. Būtent šis siekis turi tapti mūsų nacionaline idėja, vienybės pagrindu. Tačiau kad tai pasiektume, turime stabilizuoti emigraciją ir pakeisti demografinę kreivę, o tai padaryti sunkiai įmanoma, jei nebus sukurta valstybė, kurioje žmogui paprasta gyventi.

Svarbu pastebėti, kad emigracija yra tiesiog mūsų tautinio mentaliteto bruožas. Juk, Išeivijos instituto duomenimis, 1897 metais plačiojoje Rusijos imperijoje gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, o 1897-1914 metais prie jų prisidėjo dar 74 tūkst. lietuvių. 1880-1914 metais į JAV atvykusių lietuvių skaičius svyruoja nuo 300 iki 600 tūkstančių. Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918-1940 m.) antra emigracijos banga iš Lietuvos nunešė daugiau negu 100 tūkst. gyventojų. Baigiantis karui Lietuvą paliko per 60 tūkst. politinių pabėgėlių, jie pasitraukė į Vakarus. Dabartinė emigracijos banga jau prilyginama evakuacijai, kokie jos mastai, sužinosime, kai bus baigtas gyventojų surašymas.

Beje, pagal emigracijos mastą Lietuva visada būdavo tarp lyderių, palyginti su kitais Europos kraštais, tačiau tai netrukdydavo tautai atsitiesti. Svarbu pastebėti, kad tautos atsakingieji niekada nedalijo lietuvių į “čia” ir “ten” esančius, o skatindavo tautinę vienybę. O nūdien turime tautą skaldantį Pilietybės įstatymą bei jo Konstitucinio Teismo išaiškinimą, išeivija neturi savo atstovo Seime. “Lietuvos žinios” pranešė, kad šiais metais įvairiems lietuvių organizacijų ir lituanistinio švietimo įstaigų pateiktiems projektams įgyvendinti prašyta 1,7 mln. litų, bet Lietuva išgalėjo skirti vos 255,5 tūkst. litų. Tai atskleidžia simptomišką valdžios požiūrį į šią problemą.

Praėjusiame amžiuje tauta atsikurdavo, nes buvo aukštas gimstamumo lygis, o dabartinių tendencijų akivaizdoje 2050-aisiais lietuvių bus tik 2,8 milijono. Tik palankios šeimai aplinkos kūrimas skatins keisti šias tendencijas. Kaip galės išlikti tauta, jei nesugebės savęs išmaitinti ir nuolat gyvens iš skolų? Todėl be stiprios valstybės ir šeimos nebus gyvastingos tautos. Juk pačios kilniausios idėjos yra pasmerktos žlugti, jei jos neturi realios atramos kasdieniame gyvenime.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Egidijus

    Sis straipsnis idejo dar viena dalele i paveiksla,kuriame isskau atsakymo kas vyko,vyksta,su Lietuva,ir kaip man paciam elgtis,kad sazineje ,kaip Lietuvis,jausciausi gerai.
    dabar stebiu Japonu tauta,kaip ji dydvirskai,oriai pakelia katastrofa. Kur ju stiprybe? darau prielaida,kad tradiciju saugojime. Jie nekeite savo tikejimu,o mes keiteme -buvome pagonys,paskui krikscionys,paskui ateistai,paskui komunistai…galiausia esame JOKIO tikejimo. po krikscionybes netapome krikscionimis (dvasios prasme) ,bet neissaugojome ir senojo baltu tikejimo…musu saknys nukirstos…esame be dvasinio pagrindo,tai musu bedu priezastis. tokia mono nuomuone. nesmeskiu kitu tautieciu nuomuoniu,o nelietuviu,(dvasine prasme) nuomuone,man neidomi…

  • iglina

    tie iš paskos einantys man pasitikėjimo neįkvepia. Panašu, kad pasinaudoja kitais, kad save parodytų. Peržiūrėjau įrašą, nes norėjau išgirsti, kokias baisias dainas tie skustagalviai dainavo. Neišgirdau, ar nebuvo?/

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes