AR DIEVAS BODISI MŪSŲ ATLAIDAIS?
Matyti tikrovę kitaip

AR DIEVAS BODISI MŪSŲ ATLAIDAIS?

Artėjanti Švč. M.Marijos ėmimo į dangų šventė daugybėje parapijų bus atlaidų diena. Minios tikinčiųjų plūs į šventoves, dalyvaus iškilmingose pamaldose ir procesijose. Šventųjų minėjimų kalendorius taip išdėliotas, kad atlaidų dienos tarsi nusėja vasaros savaitgalius. Nors mūsų visuomenė sekuliarėja, tačiau atlaidai tebėra populiariu renginiu, kuris ne tik byloja apie dvasinius dalykus, bet ir sukviečia draugėn gimines bei bičiulius.

Vis dėl to šalia sakytume pozityvių veiksnių neduoda ramybės kitokio pobūdžio klausimai. Kiek sąmoningi savo veiksmuose yra šventoves užpildę žmonės? Kiek atlaidai yra dvasinio atsinaujinimo šventė? Ar bažnytinė bendruomenė pakankamai efektyviai išnaudoja atlaidus, kad jie taptų gera proga prisibelsti į nūdienos žmogaus širdies duris?

Šiuos klausimus mums kelia pati Biblija. Štai pranašo Izaijo knygoje randame šiuos į Dievo lūpas įdėtus, rūsčius žodžius:

„Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. Jūsų mėnulio jaunatimis ir iškilmėmis aš šlykščiuosi, – jie man našta, kurią pailsau nešti. Kai jūs tiesite rankas, aš nugręšiu savo akis nuo jūsų. Net jei ir ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu.“ (Iz 1, 13-15)

Taip senosios Sandoros šventes vertino Dievo išmintis. Ar panašių vertinimų nesulauktų ir mūsų atlaidai? Juk bažnyčioje susigrūdusi minia, suirzęs ir skubantis klebonas, mechaniškas sąlygų atlaidams gauti vykdymas, pasitenkinimas savimi, kad, va, atlikau pareigą Dievui, „apturėjau atlaidus“, kažin, ar kelia dangui pasigėrėjimą…

Pažvelkime kaip Katalikų Bažnyčia apibūdina atlaidus:

„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje; jį gauna aiškiai nurodytomis sąlygomis tinkamai pasirengęs krikščionis, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri, būdama Atpirkimo vaisių dalytoja, turi galios skirstyti ir suteikti atsilyginimo malonę iš Kristaus ir Jo šventųjų nuopelnų lobyno“ (§ 1471)

Sutikime, kad šiuolaikiniam žmogui šios teologinės gudrybės yra sunkiai įkandamos. Beje, ir patiems moralinės teologijos specialistams tokia samprata yra diskusijų objektas.

Todėl nenuostabu, kad kinta atlaidų suvokimas. Nūdien vis labiau Bažnyčioje įprantame atlaidus vadinti parapijos švente. Tuo akcentuojama ne tiek asmeninė, kiek bendruomeninė patirtis. Bažnyčia sukviesdama savo žmones į šventę nori paskatinti juos švęsti Kristaus pergalę, kurią atspindi koks nors išganymo istorijos įvykis ar konkretaus šventojo gyvenimas. Krikščionys drauge susibūrę ne tik naudojasi dvasiniais vaisiais, kurie juos pasiekia iš Bažnyčios malonės lobyno, bet ir džiaugsmingai liudija Jėzaus Kristaus įvykdytą atpirkimą.

Tad parapijos bendruomenei atlaidai tampa rimtu iššūkiu, net savotišku lakmuso popierėliu, kuris atskleidžia kokia padėtis parapijoje, kiek joje yra bendrystės dvasios, evangelizacijos įkarščio, bendradarbiavimo tarp dvasininkų ir parapijiečių. Žinoma, galima pakviesti iškalbų pamokslininką, keletą nuodėmklausių ir tuo pasitenkinti. Deja, taip ir vyksta daugybėje parapijų, tačiau tuo tik skatinami procesai, kad atlaidai nunyktų. Juk atlaidai yra gera proga liudijimui, katechezei, bendradarbiavimui su vietinėmis bendruomenėmis. Didžiosiose šalies šventovėse jau kuriasi tokios tradicijos. Tai – pagirtina, nes atlaidai sutraukia ir žmones, kurie šiaip bažnyčiose rodosi rečiau. Būtent jiems atlaidai turėtų tapti galimybe sutikti Gyvąjį Dievą. Tuomet atlaidai galės tapti evangelizacijos vieta, kurioje įvyks šis susitikimas. Ir tokiais atlaidais Dievas tikrai nesibodės.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Berods Mozė buvo pasakęs, kad tikintieji neturėtų jokio Dievo atvaizdo. Kokia jūsų nuomonė? Ir dar, ar ne keista, kad garbindami Kristų garbinam tarsi žmogiškąjį pradą, o ne dieviškąjį. Tikiuosi neįžeidžiau savo klausimais, bet būtų malonu sulaukti atsakymo.

  • kestas

    paklebonaukit giliame kaime ir tada sakykit, kaip reikia o kaip nereikia daryti 😉

  • Antanas OFM

    ” kažin, ar kelia dangui pasigėrėjimą…” Gerbiamas Tomai, siūlyčiau už Dievą neatsakinėt paėmus tik vieną Šventojo Rašto vietą. Yra ir daugiau kitų vietų, kur ragina džiūgaut:

    Džiaugiuosi, išgirdęs, kas man pasakyta: „Į Viešpaties būstą keli…aujam!”
    Štai mūsų koja jau stovi Tavo, Jeruzale, vartuos.
    Jeruzale, mieste puikusis, tvirtai pastatytas, tarsi nulietas!
    Čionai plaukia žmonės, Viešpaties žmonės. Juk priedermė Izraeliui Viešpatį šlovint.
    Teisėjams krasės čia stovi, čia — sostai Dovydo ainiams.
    Jeruzalei melskit ramybės, kad būtų saugūs visi, kas ją myli.
    Tebūna taika visam miestui, jo rūmams — ramybė.
    Sakau: tegu klesti ramybė! Juk čia mano broliai, bičiuliai.
    Čia mūsų Viešpaties Dievo buveinė. Meldžiu Tau gerovės! Ps. 121

  • Amosas

    Tomai tu vel pataikei y skaudama vieta:) Matai,kada esme norima uzmusti forma tai ten nebelieka vietos Dievo susitikimui su zmogaus sirdimi…O Kestui galiu pasakyti,kad tikrai nesvarbu kur tu klebonauji ar tai gudus kaimas ar didmiestis…svarbu,kaip KLEBONAUJI…

  • Ar bodisi? Cia geras klausimas. Manyciau, kad taip. Juk ir musu tevai bodetusi mumis, jei vietoj to, kad bendrauti su jais, gerbti juos,nesiotume ju atvaizdus- balvonus po kiema, namus, ir ne trupucio i juos nekreiptume demesio. Tipo, jie mums neegzistuoja- mums rupi tik balvonines apeigos… Apejom keliais aplinka savo chata, balvonus skladukan, nu ir toliau savais reikalais uzsiimam… O kaip Dievui tokiu atveju su mumis bendraut, kaip dasisaukt iki musu sirdziu, jei mes jau susikurem savo tvarka, sistema kaip tipo reikia su Juo bendraut? Mes zinom, kada atsiklaupt ir kada atsistot, kada kunigui ranka pabuciuot, kada liezuvi iskist ir plotkelis ant jo bus padetas ir tt. Zinom, kad pas Jezu ner ko eit, nes yra dar Jo mama, yra kunigas- jie geriau viska zino, kaip kada pas Jezu uzeit, kada pas Ji nuotaika gera:)… Nu ir kas is to? Ar daug naudos is tokio gyvenimo?..

  • Linoreta – taip, Senajame Testamente yra uzdrausta vaizduoti Dieva. Priezastis paprasta – niekas gi nezino, kaip Dievas atrodo, jis juk neregimas, tad bet koks dievybes atvaizdavimas gali priartinti zmones iki stabmeldystes.

    Taciau Naujajame Testamente matome, kad Dievas, pamiles pasauli, pas zmones atkeliauja jau matomu, apciuopiamu, apkabinamu, uzuodziamu pavidalu – per Jezu Kristu. Vadinasi, jau siek tiek zinome, kaip atrodo Dievas, t.y. Vienas is Trejybes. O pagal Tradicija Kristus buvo ilgaplaukis ir barzdotas, tad, Ji vaizduodami, netampame stabmeldziais, nes piesiame jau siek tiek matoma Dievo veida.

  • Olgerdai – suprantamas Jusu bodejimasis zmoniu veiksmais, kuomet forma, daiktai tampa auksciau uz pati Tiksla. Turbut esate sutikes zmoniu, kurie i Baznycia eina “is pareigos” arba tik per sventes, bet kurie savo gyvenimu neliudija Gerojo Dievo. Del kunigu – ir man yra teke matyti, kaip kai kurie, grubiai tariant, “chalturina”. Tuomet tikrai kyla klausimas – kam ta Baznycia, tas pastatas, geriau namie melsiuosi, ir pan., ar ne?

    Taciau, jei nuosirdziai ir, kaip imanoma, samoningai isgyvenama, liturgija ir salia jos einantys dalykai (su ivariomis apeigomis, pabuciavimais, apejimais ratu, paveikslu nesimais ir t.t.)tampa puikiomis priemonemis priarteti prie Dievo. Cia kiekvienam katalikui labai pravartu dometis apie liturginius simbolius, veiksmus (ka reiskia atsiklaupimas, musimasis i krutine ir t.t.) – visa tai, kas “dedasi”, kol ta valanda prabuname baznycioje. Kai tai bent siek tiek suvokiu ir svenciu Misias su praktikuojanciais, atsidavusiais Dievui zmonemis – tuomet labai “kaifuoju”.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes