APOSTAZIJA
Matyti tikrovę kitaip

APOSTAZIJA

Apostazė?

Praėjusios savaitės pabaigoje Feministinis frontas surengė demaršą, kurį skambiai pavadino „Kolektyvine apostazės akcija 2011“. Juo akcijos dalyviai bandė viešai išsižadėti priklausomybės Romos Katalikų Bažnyčiai. Taip marginalios organizacijos nariai siekė ir sau susikrauti papildomų politinių dividentų, nes nūdienos visuomenėje sunku tapti matomu, tad kairysis radikalizmas griebiasi išbandyto metodo – daug triukšmo. Akcija nesulaukė kažkokio padidinto visuomenės dėmesio, vangiai reagavo ir žiniasklaida.

Galima pasidžiaugti, kad vienadienės triukšmingos akcijos Lietuvoje nėra populiarios ir pasižymi itin simboliniu poveikiu. Tačiau tam tikros pastabos šiuo klausimu yra būtnos, ypač turint omenyje aplinkybę, kad panašūs bandymai ateityje gali kartotis.

Pirmiausia vertėtų stabtelėti ties pačiu pastoviai kartojamu žodžiu „apostazė“. Graikiškas žodis Αποστασία (apostazija) reiškia „atsitolinimą“, „maištą“. Būtent tokiomis prasmėmis jis vartojamas ir Naujojo Testamento Apaštalų darbų knygoje, kai kalbama apie Judo Galilėjiečio maištą (5, 37) ir kaltinimus apaštalui Pauliui esą jis atsitolinęs nuo Mozės įstatymo (21, 21).

Popiežius Benediktas XIV (1675 — 1758) savo veikale De Synodo diocesana pateikė tris apostazijos rūšis. Tai – apostasia a fide, kuri reiškia visišką ir savanorišką krikščionybės atsisakymą, lydimą perėjimo į kitą religiją arba bet kokios religijos išsižadėjimo. Apostasia ab ordine – dvasininko pasitraukimą iš kunigų luomo ir apostasia a religione – vienuolio pasitraukimą iš vienolyno. Popiežiaus Grigaliaus IX (1145 – 1241) dekretuose randame dar du apostazijos tipus: apostasia inobedientiae – neklusnumas bažnytinės vadovybės potvarkiams ir iteratio baptismatis – persikrikštijimas. Dabartinė Katalikų Bažnyčios teisė apostaziją mini tik kartą ir apibrėžia taip: „visiškas krikščioniško tikėjimo atmetimas“.

Akcijos rengėjai teigė, kad ja buvo siekiama „atsiskirti nuo RKB ne tik de facto, bet ir de jure“. Kaip matome iš pateiktų apostazijos apibūdinimų niekas netinka šiam tikslui. Tad šią akciją net apostazija negalima vadinti. Apostazija nėra kažkokios pažymos išdavimas, todėl visiškai suprantama Vilniaus arkivyskupijos vadovybės pozicija šiuo klausimu.

Ko gero, kairuolišką jaunimą įkvėpė naujienų agentūrų pranešimai apie Katalikų Bažnyčią paliekančius vokiečius. Tačiau, laimė, Lietuvoje nėra kaip Vokietijoje, kur narystė Bažnyčioje yra susieta su mokesčiais. Prisiminkime, kad po beveik prieš metus vykusios analogiškos akcijos, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis Vatikano radijui, sakė: „Gavome šešiolika pareiškimų kuriuose žmonės prašo, kad būtų išbraukti iš Katalikų Bažnyčios sąrašų. Tačiau viskas, ką galime padaryti – tai pridėti pastabą prie įrašo parapijos Krikštų knygoje apie Katalikų Bažnyčios tikėjimo atsisakymą. Dalis turbūt klaidingai įsivaizduoja, kad katalikų skaičius krašte apskaičiuojamas pagal šiuos įrašus, kai tuo tarpu jis nustatomas pagal pačių gyventojų apklausos duomenis.“

Būtent tiek Bažnyčia gali padaryti apostazijos atvejais, tačiau ir tai neturi jokių teisinių pasekmių. Šį mėnesį Ispanijos konstitucinis teismas nusprendė, kad Ispanijos Bažnyčia neprivalo įregistruoti apostazijos paraiškų. Šis klausimas Ispanijos teisingumui tapo aktualiu išaugus skaičiui asmenų pasiskelbusių apostatais, kurie norėjo, kad jų apsisprendimas būtų įregistruotas Krikštų knygose. Tačiau Ispanijos konstitucinis teismas nurodė, jog Krikšto registrai nėra civiliniai teisės aktai ir įrašai ten teisine prasme nieko nekeičia.

Šiame kontekste galime teigti, kad mūsų dvasininkija apostatų sąžinės atžvilgiu elgiasi itin pagarbiai, o pastarieji reikalaudami kažkokių pažymų paprasčiausiai nesigaudo realybėje arba nenori jos suvokti. Kita vertus, turime pripažinti, kad esame tylios apostazijos akivizdoje, nes yra tūkstančiai pakrikštytųjų, kurie neturi nieko bendra su krikščioniško tikėjimo turiniu ir praktika. Čia norisi prisiminti apaštalo Pauliaus žodžius apie paskutinius laikus, kad pirmiau „turi ateiti atkritimas (αποστασία)“ (2 Tes 2, 3). Tai reiškia, kad krikščionišku požiūriu apostazija yra laiko ženklas, kuris skirtas stiprėti eschatologiniai vilčiai. Tad belieka mokytis tokius ženklus skaityti.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Augustas

    Cit.: “Šiame kontekste galime teigti, kad mūsų dvasininkija apostatų sąžinės atžvilgiu elgiasi itin pagarbiai, ”

    O kaip kitaip mūsų dvasininkija turėtų elgtis, jei ne mandagiai ir pagarbiai?

    Cit.: “o pastarieji reikalaudami kažkokių pažymų paprasčiausiai nesigaudo realybėje arba nenori jos suvokti.”

    Ir kodėl gi neišdavus tų pažymėjimų, jei jau tie žmonės (apostatai) labai trokšta? Juk kai asmuo ekskomunikuojamas, tai jo vardas ir pavardė yra ekskomunikos dokumente. O kodėl to paties nepadarius apostazės atveju?

    • Tomas

      Hierarchai galėjo ir visai nereaguoti.
      Šiaip nėra sąrašų – nėra ir pažymų.
      O ekskomunika yra bažnytinė bausmė, o apostazė ne bausmė, o asmens veiksmas.

      • Augustas

        Na, Tomai, abiejų veiksmų pasekmės tos pačios – asmuo nebepriklauso RKB. O mūsų hierarchai – tikri sadistai. 😀 Tie apostuoti norintys asmenys ir taip jaučiasi labai užgauti, kai jų aplinkoje kad ir atsitiktinai prisimenama, kad krikštyti RKB, kurios doktrinai jie kategoriškai nepritaria. Tai kam dar tuos vargšus kankinti? 😀 Išduotų jiems tą nelaimingą pažymėjimą – rašytinį įrodymą, skirtą aplinkai nepriklausomybę nuo RKB pademonstruoti, ir viskas tuom pasibaigtų. 🙂 O dabar tie nelaimingieji ir toliau priversti kęsti aplinkos pašaipas ir dėl tos priežasties dar karščiau plūsti RKB viešumoje, kad savo aplinkai įrodytų nepritarimą RKB mokymui. Ką manai, Tomai? 🙂

  • J.J.

    “Taip marginalios organizacijos nariai siekė ir sau susikrauti papildomų politinių dividentų, nes nūdienos visuomenėje sunku tapti matomu, tad kairysis radikalizmas griebiasi išbandyto metodo – daug triukšmo. ” -iš ko Tomas nusprende, kad tai buvo ne tiesos siekimas, o bandymas “susikrauti politiniu dividendu”? Aiskiaregyste, o gal kokia informacija kurios mes nezinome?

    O kuo gristas yra apibudinimas “marginali organizacija” , arba “kairysis radikalizmas” ? Ir koks apibudinimo “marginali organizacija ” tikslas siame kontekste? Man tai sitas Tomo kalbejimas emocingais, bet niekuo nepagristais apibudinimais panasus i nora nuteikti negebancius savarankiskai, kritiskai mastyti zmones pries organizacijos skelbiamas idejas, kurios nepatinka Tomui (o kodel nepatinka, jis pats turbut negaletu pagristi, nes tokie dalykai kaip antifeminizmas visada buvo gristas iracionaliomis baimemis , kylanciomis is krastutinio egoizmo, nepakenciancio, kad kitas, kitoks butu lygus salia taves, nes yra kategorija zmoniu, kuriems patogiau ir mieliau sirdziai, kai yra pasaulyje “is prigimties” zemesniu uz juos, nes tik tada jie jauciasi svarbus, saunus, nepajudinamai reiksmingi…-todel jie lygybes siekima suvokia ne kaip teisingumo siekima, o kaip tiesiogini kesinimasi i ju padeti- zinoma, kas gi nori is “virsininko” nusileisti i kokius tai “lygius tarp lygiu” – ach, kokia nepagarba, kokis radikalizmas…:) ).

    Ir beje, kas konkreciai cia vadinama “kairiuoju radikalizmu”? Kokios idejos cia Tomui pasirode tokios radikalios?

    -ar neveidmainiavimo principas yra ne paprastas kiekvieno doro zmogaus morales principas, o koks nors “radikalizmas”? Jei taip, tai reiskia, kad gyvename veidmainiu visuomeneje, kurioje isvartyti stalus sventykloje yra ne koks nors “radikalizmas”, o butina chirurgine operacija.
    Ar radikalu, jei as, pvz, netikiu kataliku baznycios kai kuriomis idejomis, ir neapsimesti, kad tikiu, ir nuo jos atsiskirti? O gal radikalu viesai apie tai prabilti, matant, kad nemazai daliai zmoniu baznycia tera entertainmentas, ir ju selektyvus pseudoreligingumas, pasinaudojantis religijos postulatu ir dogmu egoistinemis interpretacijomis, daro zala visuomenes moralei ir kenkia zmonems? Gal radikalu yra viesai prabilti, kad negarbingai elgiasi organizacijos, neteisetais budais, melu bandydamos susikurti kazkoki tai “autoriteta”? Juk baznycios atstovai apostatams sake, kad apostazes rastu neduoda del to, kad jie pakliuva i interneta, ir griauna baznycios autoriteta. Griauna autoriteta kas? Ar ji griauna tiesa, jog yra nemazai zmoniu, nepritarianciu baznycios ideologijai kai kuriais klausimais, nuosirdziai ir ne is blogos valios netikinciais kai kuriu jos skelbiamu ideju dieviska kilme? Ar neprimena tai sovietu laiku mentaliteto, kai siekiama sumenkinti ir nutildyti , apjuodinti visus, kurie nepritaria kompartijos idejoms, kad nebutu griaunamas jos “autoritetas”? Juk tai yra bandmas visuomenei sudrayti klaidinga vaizda, ir ar kritiskai pasisakyti viesai pries toki sieki yra radikalizmas?
    O gal tiesa ir teisingumas priklauso nuo to, ar dauguma tai pripazista, ir ar tai populiaru, o ne “marginalu”? Tokiu atveju, gal ir Kristu reiktu apsaukti marginalu- juk Jis tikrai toks ir buvo seno ir konservatyvaus judaizmo kontekste – marginalios sektos ikurejas, ” triuksmingas reakcionierius”, vartes stalus sventyklose, nes jam “snku kitaip atkreipti i save demesi” ar “susikrauti politiniu dividendu”?
    Beje, Tomai, juk tu pasisakai uz baznycios dalyvavima viesajame gyvenime , tai kodel kai kas nors, turintis kitokia nuomone nei baznycia, viesai pasisako, yra isvadinamas “radikalu, marginalu, siekianciu tik po,litiniu dividendu”, o ne tiesos? Gal ir baznycia tada, viesomis akcijomis ir pasisakymais siekia tik politiniu dividendu , o ne “bendro gerio” ar tiesos? Ir kodel baznycia pati aktyviai naudojasi pilietinemis teisemis ir jas gina, o kitus, kaip FeF , siekiancius to paties, nepagristai juodina tik del kitokios nuomones ir tikejimo apibudinimais “radikalai, marginalai”, kurie supraskim, siekia kazkokiu nesvariu tikslu (tik kas religinio samoningumo siekime yra taip nesvaru tai nelabai as suprantu, ir autorius nepateikia tokio ivardinimo)? Ir kodel baznycia taip pyksta del to, kad kazkas viesai issizada veidnmainystes? Gal ji jai patogi, nes sukrauna politiniu dividendu- gal tikroves neatitinkantis ispudis, kad kitokia pozicija neegzistuoja, yra galios siekimas melu, kaip kad kalakutas is pykcio pucia plunksnas , kad atrodytu didesnis ir galingesnis, kai nenori dalintis teritorija su kitais:) ? Juk tiesa ir isgryninimas paciai baznyciai tik i nauda, ir pedofilijos skandalai parode, kad dangstymas realios situacijos atveda tik i krize .. Ir aplamai, tai, kad musu visuomeneje , kaip kokiame islamo kraste, atsiskyrimas nuo religijos ir viesas kalbejimas apie tai yra laikomas radikalizmu, ir kad zmones jaucia poreiki tokiu dokumentu, turi versti susimastyti ir pacia baznycia, paskatinti ja pazvelgti ir i save, ne tik keikiant visus, kurie mano kitaip, ir kaltinant juos negatyviom nuostatom baznycios atzvilgiu.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes