APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS
Matyti tikrovę kitaip

APIE PASAULIEČIUS, KLERIKALUS IR DIAKONUS

Drįstu teigti, kad mūsų lietuviškoje katalikiškoje erdvėje itin trūksta diskusijų, nuomonių, požiūrių sankirtų bažnytinio gyvenimo klausimais. Todėl tik apsidžiaugiau sulaukęs Bryan Bradley reakcijos į savo tekstą apie nuolatinių diakonų nebuvimą lietuviškoje katalikybėje.

Kuo nuoširdžiausiai dėkoju jam, nes tai tapo dar viena proga pagilinti savo įžvalgas. Visų pirma, savo straipsniu nesiekiau išsemti Bažnyčios slėpinio ir tuo labiau nesuvokiu jo taip, kaip pasirodė B. Bradley: „Pagal minėtą T. Vilucko tekstą, atrodytų, kad tai tik hierarchija.“ Kalbėjau apie matomą, regimą, konkrečią Bažnyčios raišką per pasauliečių tarnystes joje. Tai darau sąmoningai, nes esu įsitikinęs, kad vis akcentuodami antgamtinę Bažnyčios slėpinio plotmę rizikuojame patekti į spiritualizmo spąstus. Bažnyčia būdama Kristaus Kūnas yra ir žemiška, nes „Žodis tapo kūnu“, ji šiame pasaulyje atpažįstama konkrečiai, sakyčiau istoriškai. Abu jos matmenys (istorinis ir antgamtinis) yra vienodai svarbūs, tarp jų egzistuoja tam tikra įtampa, bent vieno jo paleidimas iš žiūros lauko gresia Bažnyčios slėpinio integralumui.

Manau, kad Lietuvoje ir vyksta šis procesas. Pasauliečiams pastoviai „kalama“, kad jie turi eiti ir apaštalauti savo aplinkoje (ką taip entuziastingai savo tekste dėstė ir B. Bradley), tačiau vos prabylama apie jų darbą bažnytinėse struktūrose išsyk įsivyrauja nenormali atmosfera. Tai ir turėjau mintyje rašydamas apie „menką pasauliečių vaidmenį Bažnyčioje“. Jei dar Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų struktūrose pasauliečiai pastebimi, tai periferijoje jie itin retai yra kviečiami užimti atsakingas pareigas.

Kai paklausiau vieno kunigo kaip reikia tai suprasti, sulaukiau pribloškiančio atsakymo: „Pasauliečiui reikės mokėti normalią algą, o kunigui – ne.“ Tačiau yra ir dar viena problema – pasitikėjimo. Pasauliečiai atrodo nepatikimi, nes jie „ne iš tos sistemos“. Čia laikas pakalbėti apie klerikalizmą. Sąmoningai ar ne, bet savo tekste B. Bradley kalba tik apie vieną jo porūšį – „kairįjį“ klerikalizmą. Popiežius Jonas Paulius II savo paraginime „Christifideles laici“ yra kalbėjęs apie dvi pasauliečių pagundas:

„pagunda taip smarkiai įsitraukti į Bažnyčios tarnybas bei uždavinius, kad praktiškai veikiant dažnai likdavo apleistos specifinės profesinės, visuomeninės, ekonominės, kultūrinės ir politinės srities pareigos, taip pat pagunda neleistinai atskirti tikėjimą nuo gyvenimo, Evangelijos priėmimą – nuo konkrečių veiksmų laikinosios ir žemiškosios tikrovės srityje.“ (§ 2)

Šioje pespektyvoje kaip tokio klerikalizmo pavojų galėtume išskirti moterų kunigystės klausimą arba vaizdelį iš Nyderlandų, kai kunigas išdalina lapelius su konsekracijos žodžiais ir visi choru juos taria. Kalbėdamas apie klerikalizmą turiu omenyje „dešiniąją“ jo atmainą. Toks klerikalizmas yra dvasiškių susitapatinimas su savo kunigiškomis funkcijomis, jų suabsoliutinimas, iškėlimas virš bendruomenės interesų, asmeniškų dalykų projektavimas į institucinius, tarnavimas visų pirma hierarchinei sistemai, o ne bendruomenei, suvokimas savęs kaip esančio virš bendruomenės, o ne reliatyvaus jai.

Klerikalizmas Bažnyčia interpretuoja kaip uniforminę, uždarą organizaciją, kuriai svarbu lojalumas luomui, tad jis netoleruoja viešumo, ne „saviškių“, ne „profesionalų“, kurie yra laikomi varžovais, net priešais. Taip elgtis būdinga politinėms partijoms, bet Bažnyčia ne partija, ji – visiems atvira bendrija, žydinti tarnysčių įvairove. Būtent klerikalizmas yra atsakingas už katalikybės pažeminimą pedofilinio skandalo metu ir neveltui vienas šmaikštuolis yra pasakęs: „Klerikalizmas yra bacila nuo kurios katalikybė nėra išradusi antibiotikų“.

Tad pasauliečių įžengimas į hierarchinę sistemą per diakono šventimus galėtų būti vienas iš būdų Bažnyčią deklerikalizuoti. Kodėl, atrodytų juk gavęs diakono šventimus žmogus įšventinamas į hierarchiją? Mes turime klaidingą vaizdinį, kad diakonas yra „nevisiškas kunigas“. Tuo tarpu Bažnyčios mintyje diakonams rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“ (Didaskalija). Jei pažiūrėtume atidžiau, tai pamatytume, kad diakonas daro tik tai, ką tam tikromis sąlygomis ir aplinkybėmis gali daryti ir pasauliečiai. Diakonai po šventimų išlaiko pasaulietišką gyvenseną ir profesinį užimtumą.

Todėl popiežiaus Benediktas XVI savo motu proprium „Omnium in mentem“ papildomu paragrafu Kanonų teisėje paaiškino, kad kunigai ir vyskupai per šventimus gauna užduotį ir galią veikti in persona Christi Capitis (Kristaus asmenyje), o diakonams skirta tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir caritas diakonyste, kas reikštų, kad diakonatas turėtų būti traktuojamas kaip pasauliečių tarnystė. Čia pat buvo patikslinta, kad tai nesumenkina diakonų tarnystės. Tačiau šis Šv. Tėvo sprendimas tik pastiprino kalbas ir apie galimą moterų diakonato katalikybėje atkūrimą.

Tokia perspektyva leidžia diakono figūrą suvokti kaip tiltą tarp tarnybinės kunigystės ir pasauliečių. Žinoma, tai nėra kažin kokia panacėja, bet būtų tvirtas žingsnis link atviresnės ir bendruomeniškesnės Bažnyčios Lietuvoje.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes