APIE 34 TŪKSTANČIŲ BAŽNYČIŲ ABSURDĄ
Matyti tikrovę kitaip

APIE 34 TŪKSTANČIŲ BAŽNYČIŲ ABSURDĄ

Lietuvoje daugėja ekumeninių iniciatyvų

Vienas vyriškis sustojo apsidairyti apžvalgos aikštelėje, nuo kurios vėrėsi nuostabus vaizdas. Netrukus prie jo priėjo kitas žmogus ir taip pat ėmė grožėtis. Įkvėptas reginio grožio nepažįstamasis sušnibždėjo: „Kokia Dievo didybė!” Pirmasis vyriškis neištvėręs paklausė:

– Ar tamsta tikintis?

Jis atsakė:

– Taip. Aš krikščionis.

– Aš taip pat!

Ir jie draugiškai paspaudė viens kitam ranką. Pirmasis vyriškis vėl paklausė:

– Jūs katalikas?

Jis atsakė, kad katalikas.

– Kaip malonu, aš taip pat!

Jie patenkinti šyptelėjo viens kitam.

– Ar kiekvieną sekmadienį einate į bažnyčią, ar tik per šventes?

– Žinoma, kad kiekvieną! Aš praktikuojantis katalikas. Mišiose dalyvauju kiekvieną sekmadienį. O jūs?

– Aš taip pat.

Jie draugiškai paplekšnojo vienas kitam per petį.

– Gal ir šiaip dalyvaujate parapijos gyvenime?

– Taip, lankau maldos grupelę.

– Kaip puiku, ir aš!

Ir jie broliškai apsikabino.

– Rožančių meldžiatės ar šiaip giesmes giedat?

– Ir giesmes giedame ir kalbomis meldžiamės.

– Ką! Kalbomis meldžiatės!!! Jūs – sektantas!!! Tikiuosi, daugiau nesusitiksim.

 – Viso geriausio. Sudžiūvęs tu davatka…

Ši smagi istorija tampa itin aktuali dienomis, kai kaip ir kasmet, nuo sausio 18-osios iki 25-osios, visame krikščionių pasaulyje meldžiamasi už vienybę. Be abejo, ši malda yra simbolinis veiksmas, nes ji, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, kartu išreiškia krikščionių viltį ir beviltiškumą jų susiskaldymo akivaizdoje.

Pradėkime nuo nevilties. Bažnyčios istorija mums byloja apie keturis didžiuosius skilimus: IV–V a. atsiskyrė Rytų ir Vakarų bažnyčios; XI a. katalikai ekskomunikavo stačiatikius, pastarieji savo ruožtu ekskomunikavo katalikus; Reformacijos laikotarpiu XVI a. įvyko skilimas tarp katalikų ir protestantų; XIX a. pasipylė įvairios denominacijos protestantų kraštuose, kol to amžiaus pabaigoje jų jau buvo 2000. Bažnyčia vis skilo ir skyla dėl menkiausių smulkmenų.

Žodis „absurdas“ tinkamiasiai apibūdina esamą padėtį. Juk šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama apie 34000 save tituluojančių krikščioniškomis bažnyčių, bendrijų, bendruomenių ir denominacijų! Tai reiškia, kad skilimų tik daugėja ir nenuostabu, kad žodis „bažnyčia“ nūdienos žmogui siejasi su viena su kita kovojančiomis denominacijomis…

Paradoksaliai atrodo, kad žmonės nuo kurių sprendimų tiesiogiai priklauso Bažnyčios vienybė susirenka prašyti Dievo, kad šis juos … suvienytų. Lieka konstatuoti, kad už iškilmingų ir pompastiškų maldų už krikščionių vienybę slypi neviltis. Krikščionys yra tiek įkalinti savo tradicijose, praeityje, nuoskauduose, kultūroje, arogancijoje ir puikybėje, kad jie gali tik šauktis Viešpaties gailestingumo, kuris išvaduotų jų meilę. Todėl bendra malda už krikščionių vienybę yra žmogiškos nevilties išraiška.

Tačiau jei ši malda reikštų tik tiek, tuomet nuodėmė tartų paskutinį žodį. Suskilusių krikščionių bendra malda yra ir dieviškos vilties deklaracija. Ji yra nukreipta į ateitį, kuri žada „nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20), nes toji – Dievo rankose. Jis vienas pajėgus ten, kur griuvėsiai – statyti, kur veriasi žaizdos – gydyti, kur plyti sutema – įžiebti aušrą.

Šios vilties–nevilties prieštara matosi ir Lietuvos krikščionių erdvėje. Viena vertus, pastebimos ekumeninės iniciatyvos – tai ekumeninės konferencijos, skirtos šeimos ir santuokos tematikai, kurių komunikatus pasirašo didžiųjų Bažnyčių vadovai, „Vilties“ ir „Sielų“ festivaliai ar Pasaulinės lyderystės konferencija Klaipėdoje. Šios iniciatyvos liudija pastangas keisti nuostatas ir troškimą veikti vieningiau.

Visgi tos nuostatos kinta lėtai. Sunkiai suprantama, kodėl po komunikatais, ginančiais šeimos bei gyvybės vertybes, nėra mažesnių Bažnyčių vadovų parašų. Jie nekviečiami tai padaryti ar jie nenori „veltis į politiką“? Vis dar radikalių protestantų bendruomenių nariai katalikus pagiežingai laiko „ne krikščionimis“, o fundamentalūs katalikai niekina viską, kas dvelkia protestantizmu…

Iliuzija yra manyti, kad bendrystei su Dievu užtenka vien tik vertikalios dimensijos, jai būtina ir horizontali. Juk žmogus yra ne tik individas, bet ir bendruomeniška būtybė. Jam reikia, kad, būnant šios milžiniškos Visuotinės Bažnyčios dalimi, kuri yra įsišaknijusi istorijoje ir išplitusi po visą pasaulį, kuriai priklauso kiekvienas išpažįstantis Jėzaus vardą, jis būtų regimai vieningos Bažnyčios narys. Juk absurdas negali didžiuotis prieš Tiesą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Manau, normalu, kad yra daug skirtingų konfesijų. Žmonės pasirenka sau artimesnę bendruomenę. Deja, Lietuvoje lankantys kokią krikščionišką bendruomenę (net ir katalikišką) laikomi sektantais.

  • buu

    Manau, normalus turėtų būti kiekvienam krikščioniui noras būti vieningiems. Nes pats Kristus to norėjo. “Trokštu, kad jie būtų viena”.

    • Sveikas

      bolševikas

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes