ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS: „NEGYVENKIME PAGAL MELĄ“ (III)
Matyti tikrovę kitaip

ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS: „NEGYVENKIME PAGAL MELĄ“ (III)

Gulago archipelagas tapo sukrečiančiu liudijimu to, kas iš tiesų vyksta anapus geležinės uždangos. Pats Solženicynas ironiškai rašė: „Aš 45-46 metais keletą mėnesių sėdėdamas kalėjimuose vis ginčijaus ir ginčijaus. Ūmiai supratau, kad mane muša kaip kokį bernioką, patyrę, su filosofine patirtimi žmonės. Jie mane įtikino, išauklėjo – Gulago archipelagui.“
Taip Solženicynas tapo balsu milijonų aukų, kurios niekam negalėjo pasiskųsti dėl savo kančių. Archipelagas sudavė stiprų smūgį tam vakarietiškam naivumui, kuris idealizavo komunistines idėjas. Dabar ir eiliniai žmonės Vakaruose galėjo tarsi iš vidaus sužinoti apie nužmoginimo ir prievartos sistemą klestinčią Raudonojoje imperijoje.
Tačiau paties Solženicyno požiūriai sulaukdavo nevienareikšmiško vertinimo tiek tarp disidentų, tiek Vakarų spaudoje. Pavyzdžiui, jo laiškas SSRS vadovams, akademiko A. Sacharovo buvo vertinamas kaip antidemokratiškas, nacionalistinis, pasižymintis „pavojingais paklydimais“. Solženicynas atvirai deklaravo savo antiliberalias nuostatas, lankydamasis Ispanijoje pareiškė paramą generolo Franko režimui, jo pasisakymuose ilgainiui pradėjo reikštis antivakarietiškos nuotaikos.
Nuo 1976 m. jis persikelia gyventi į JAV (Vermonto valstiją netoli Kavendišo miesto). Jis atsideda pagrindiniam darbui – serijai romanų Raudonasis ratas, kurių iki 1991 m. parašyta 10 tomų. Juose atsispindi ikirevoliucinė ir porevoliucinė Rusija, prototipai imti iš rašytojo šeimos, remiamasi ir tikromis istorinėmis asmenybėmis. Porevoliucinio laikotarpio vaizdavimas vyksta tiek detaliai, kad, pavyzdžiui, atskiro tomo įvykiai apima tik mėnesio trukmę.
Dar prieš SSRS griūtį, jam buvo grąžinta pilietybė, įteikta Valstybinė premija. Jis grįžo į Rusiją 1994 metais, pervažiuodamas traukiniu visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Maskvos. Jo grįžimo moto gimtojoje žemėje buvo: „Negyvenkime pagal melą“. Jis tęsė savo literatūrinį darbą, aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, įkūrė savo vardo literatūrinę premiją rašytojams.
Tačiau ir toliau Solženicynas garsėjo savo kontraversiškais pasisakymais apie Čečėnijos karą, žydus, reikalavo netapatinti rusų ir sovietų valdžios. Plačiai nuskambėjo ir jo gestas, kai 1998 metais Solženicynas buvo apdovanotas Šv. Andrejaus Piervozvanskio ordinu, tačiau šio apdovanojimo atsisakė pareikšdamas, kad negali jo priimti iš valdžios atstovų, kurie „Rusiją atvedė iki dabartinės pražūtingos padėties“.
Vis dėlto 2006 m. jis ramiai priėmė Rusijos Valstybinę premiją iš V. Putino, nors tarp jo nuopelnų Gulagoarchipelagas nebuvo paminėtas. Tam tikrą Solženicyno palankumą Putinui galima paaiškinti tuo, kad dar būdamas lageryje, jis atmetė marksizmą ir laikėsi idėjos, kad reikia paleisti SSRS, o jos pagrindu įkurti slavų valstybę, kurią sudarytų Rusija, Baltarusija ir dalis Ukrainos, kurią valdytų autoritarinis režimas, vyktų palaipsninis perėjimas prie demokratijos. Tokią savo viziją į Rusiją, Solženicynas puoselėjo visą gyvenimą, o dabartinės Rusijos valdžios politika šį modelį tam tikra prasme atitinka.
„Nesakysiu, kad nesu prieštaringas. Žinoma, esu. Revoliucijas smerkiu, bet kai lageryje kilo maištas visa esybe jame dalyvavau.“ – pats apie save sakė Solženicynas. Tad nieko nuostabaus, kad neįmanoma šios iškilios asmenybės vertinti vienareikšmiškai, juk vien jo rašytinis palikimas sudaro trisdešimt tomų.
Solženicyno kūrybą sąlygiškai galima padalinti į dvi grupes. Viena apima gulago raštiją, kuri byloja apie žmogiškumo skleidimosi sąlygas „siauroje zonoje“ lageryje ir „didžiojoje zonoje“ totalitarinėje visuomenėje. Kita yra sutelkta apie Rusijos gyvenimą iki lūžinių 1917 m. įvykių ir sudaro daugiau nei 6 600 teksto lapų ir pavadintų Raudonasis ratas. Praktiškai visi Solženicyno raštai tarpusavyje yra glaudžiai persipynę, tad vienoje grupėje randamos kitos grupės temos. Kaip bebūtų paradoksalu, bet patys įspūdingiausi Solženicyno kūriniai parašyti sunkiais persekiojimo, represijų, paniekinimų metais. Neveltui rašytojas taip apibūdino savo misiją: „tapti atmintimi, atmintimi tos tautos, kurią ištiko didžiulė nelaimė.“

Pagrindinės Aleksandro Solženicyno gyvenimo datos

Aleksandras Solženicynas gimė 1918 metų gruodžio 11 dieną Kislovodske valstiečių šeimoje. 1924 – jo šeima persikrausto į Rostovą prie Dono.
1936-1941 – baigęs mokyklą jis mokosi Rostovo universiteto fizikos – matematikos fakultete. Nuo 1939 m. jis neakivaizdžiai pradėjo studijuoti Maskvos Filosofijos literatūros ir istorijos institute.
1941 – A. Solženicynas mobilizuojamas; 1942 m. baigia sutrumpintą artileristų mokyklos kursą, po kurio išsiunčiamas į frontą.
1943-1945 – vadovauja artileristų baterijai. Užsitarnauja kapitono laipsnį, apdovanojamas dviem ordinais.
1945– areštuojamas už kritiškas pastabas apie Staliną; nuosprendis – 8 metai lagerio.
1953 – „visam gyvenimui“ ištremiamas į Kok-Tereko aulą Kazachstane.
1956 – 57 SSSR Aukščiausiojo teismo reabilituojamas ir grįžta į Rusiją. Įsikūria Riazanėje, dirba mokytoju. Tuomet slapta rašo Pirmąjį ratą, gimsta idėja parašyti Gulago archipelagą.
1962 – N. Chruščiovui leidus, išspausdinama apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Jis priimamas į SSSR rašytojų sąjungą.
Iki 1965-ųjų jis išspausdina trys apysakas, tai tik padidina jo šlovę. Viena Ivano Denisovičiaus diena pateikiama gauti Lenino premijai, tačiau pasiūlymas atmetamas. Prieš rašytoją pradedama šmeižto kampanija.
1965 – KGB konfiskuoja A. Solženicyno archyvą, jo kūriniai nespausdinami.
1967 – baigiamas rašyti Gulago archipelagas. Užsienyje išspausdinami romanai „Pirmajame rate“ bei „Vėžininkų palata“.
1969 – A. Solženicynas pašalinamas iš Rašytojų sąjungos.
1970 – A. Solženicynui suteikiama Nobelio premija.
1973 – KGB pagrobė vieną iš „Gulago archipelago“ rankraščių. Tada A. Solženicynas leido Paryžiaus leidyklai IMKA – Press spausdinti slapta išsiųstą „Gulago“ medžiagą.
1974 – A. Solženicynas suimamas, jam atimama pilietybė, jis prievarta ištremiamas į VFR. Solženicynas kartu su šeima iš pradžių apsistojo Šveicarijoje, paskui persikėlė į JAV, Kavendišą (Vermontas).
1989 – žurnalas „Novyj mir“ išspausdino ištraukas iš knygos Gulago archipelagas. Nuo šiol jo kūryba spausdinama tėvynėje.
1990– A. Solženicynui grąžinama tarybinė pilietybė.
1994– rašytojas grįžta į tėvynę, aktyviai įsitraukia į visuomeninę veiklą, kritikuoja B. Jelcino valdymą.
2006 – gauna Rusijos Valstybinę premiją.
2008 m. rugpjūčio 3 d. miršta nuo širdies nepakankamumo.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes