ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS – NORS PERSEKIOJAMAS, BET LAISVAS (II)
Matyti tikrovę kitaip

ALEKSANDRAS SOLŽENICYNAS – NORS PERSEKIOJAMAS, BET LAISVAS (II)

Solženicynas Kembridže. 1978m.

Solženicynas Kembridže. 1978m.

Solženicynas kūrė, rašė, išgyveno krizę, kad jo darbai negali būti išspausdinti. Tad vėliau jo parašyta frazė: “Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas.“ – puikiai tinka jam pačiam. Padrąsintas Novyj mir žurnalo redaktoriaus Aleksandro Tvardovskio kalbos XXII SSKP suvažiavime, jis perduoda jam savo kūrinį „Щ-854“, iš anksto jame pašalindamas vietas, kurios galėtų nepereiti cenzūros. Apysaka gavus N. Chruščiovo asmeninį leidimą, 1962 m. išspausdinama pavadinimu Viena Ivano Denisovičiaus diena, o Solženicynas priimamas į SSRS rašytojų sąjungą.
Ši apysaka nepagražintai vaizdavusi nežmonišką sovietinio gyvenimo sistemą, sužavėjo skaitytoją, pralaužė rodytųsi gelžbetoninę tylos sieną. Iki 1963 m. A. Tvardovskis paskelbė dar tris A. Solženicyno apsakymus, kurie dar labiau išgarsino rašytoją.
Solženicyno adresu plaukia daugybė laiškų, kuriuos jam siunčia lagerių laikotarpio draugai ir nepažįstami žmonės. Juose jie dėstė faktus apie lageriuose patirtas nuoskaudas, pažeminimus, žmonių kankinimus, prasimanymais grįstas bylas. Tokių gyvų liudininkų atsirado apie 300. Šie liudijimai tapo Gulago archipelago pagrindu. 1964 m. A. Solženicynas atsisako darbo mokykloje ir visiškai atsideda rašymui, kurio ašis jo tyrimai ir liudytojų laiškai, ir tuo darosi pavojingas sistemai.
Viena Ivano Denisovičiaus diena pateikiama gauti Lenino premiją, tačiau pasiūlymas atmetamas. Tai reiškia, kad Chruščiovas jo nebepalaiko. Po truputį prieš rašytoją pradedama paskalų ir šmeižto kampanija, jo kūriniai nespausdinami, bet išvysta dienos šviesą savilaidos būdu. Jie verčiami į užsienio kalbas, susilaukia didelio pripažinimo, būtent užsienyje pirmą kartą išspausdinami jo romanai Pirmajame rate ir Vėžio palata.
1965 m. KGB konfiskavo Solženicyno archyvą, kuriame buvo visi jo antitarybiniai veikalai ir tai dar labiau komplikavo rašytojo padėtį. Leonidui Brežnevui tapus Sovietų imperijos vadovu galimybės spausdintis Sovietų Sąjungoje Solženicynui nebeliko. Jis pradeda viešai kalbėti prieš režimą, duoti interviu užsienio žurnalistams. 1967 m. vasarį jis paslapčia baigia rašyti Gulago archipelagą, o gegužę parašo savo žymųjį laišką SSRS rašytojų sąjungai, kuris susilaukia plataus atgarsio tiek sovietų inteligentijoje, tiek Vakarų pasaulyje. Po jo sovietų režimas rimtai susirūpina ir imasi priemonių. 1969 m. Solženicynas pašalinamas iš Rašytojų sąjungos, spaudoje vyksta jo pjudymo kampanija. Alyvos į ugnį papylė ir 1970-ųjų pabaigoje, prancūzų rašytojo François Mauriaco teikimu Solženicynui paskirta Nobelio literatūros premija „už moralinę jėgą, kuri padėjo jam sekti nekintančiomis rusų literatūros tradicijomis“. Nors Nobelio premijos komitetas tai neigė, tačiau pats Solženicynas buvo įsitikinęs, kad ji jam skirta dėl politinių sumetimų. Kaip ten bebūtų, bet jos pasiimti į Stokholmą rašytojas nenuvyko, nes manė, kad jam nebus leista grįžti į Rusiją. Švedijos valdžia, bijodama nesusipratimų santykiuose su SSRS, nesiryžo šios premijos įteikti ir Švedijos ambasadoje Maskvoje.
Tuomet kai KGB brandino planą, kad reiktų išprašyti rašytoją iš šalies, SSRS vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščiolokovas rašė Brežnevui: „Priešus reikia ne viešai bausti, bet uždusinti savo glėbyje… Dėl Solženicyno reikia kovoti, bet ne išmesti jį.“ Tad Kremliaus valdovams buvo nenaudinga viešai susidoroti su rašytoju. Tačiau 1973 m. rugpjūčio 23 d. jis davė didelį interviu Maskvoje akredituotiems užsienio korespondentams. Tą pačią dieną KGB sulaikė jo vieną pagalbininkių Jelizaveta Voronianskaja, kuri tardoma išdavė, kur yra slepiamas vienas iš Gulago archipelago rankraščių. Neištvėrusi moralinių kančių, grįžusi namo Voronianskaja pasikorė. Apie tai sužinojęs Solženicynas tuojau davė nurodymą Paryžiaus leidyklai YMKA – Press, kad spausdintų slapta išsiųstą Gulago archipelago rankraštį. Taip pat jis parašė viešą laišką SSRS vadovams, kuriame ragino reformuoti šalį, atsisakyti komunistinės ideologijos.
Tiesa, KGB dar bandė sustabdyti Gulago archipelago išleidimą. Rašytoją aplankiusi, jo buvusi žmona Natalija Rešetovskaja perdavė valdžios siūlymą mainais už sustabdytą Gulago archipelago leidimą išspausdinti Vėžio palatą. Tačiau Solženicynas į kompromisą nėjo. Jo trilogija pasirodė, Sovietų Sąjungoje ji plito savilaidos būdu, tad 1974 m. sausio 7 d. susirinkęs Komunistų partijos centro komitetas apsvarstė kokių priemonių derėtų imtis. Brežnevas ir Kosyginas siūlė areštą ir tremtį, o Andropovas – išsiuntimą iš šalies. Būtent pastarojo pozicija yra palaikoma, tad vasario 12 d. Solženicynas suimamas, apkaltinamas tėvynės išdavyste, o kitą dieną jam atimama SSRS pilietybė, jis įsodinamas į lėktuvą ir išskraidinamas į VFR. Po mėnesio prie rašytojo prisijungė ir jo šeima.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Rytis

    Paskutiniai Solženycino metai buvo daugiau nei dviprasmiški. Visų pirma, Čečenijos karo palaikymas. Solženycinas viešai pasisakė u- mirties bausmę Čečenijos “teroristams”. Antra, ypatingas lojalumas Putinui. Nobelio premijos laureatas buvo vienintelis garsus Rusijoje žmogus, kurio palaikymas iš Putino pusės Vakaruose sukėlė nuostabą. Solženycinas atsisakė priimti iš Jelcino valstybinį apdovanojimą, motyvuodamas ne ta politine situacija Rusijoje. Tuo tarpu, politinė situacija nesukliudė rašytojui 1997m. priimti valstybinę premiją iš Putino rankų… Nesuprantama taip pat užsienio žurnalistams buvo Solženycino sutikimas priimti dovaną iš Kremliaus- valstybinį vasarnamį. Ir keistas interviu Spiegel žurnalui (1997m.), kuriame Solž. negailėjo liaupsių Putinui- už tai, kad šis išsaugojo Rusijos “vientisumą” (!!!) ir “iš lėto bei palaipsniui pradėjo statyti šalį ant kojų”.
    Putino biografę Liliją Ševcovą toks Solženycino keistokas palankumas Putinui nei kiek nestebina. Pasak jos, “Solženycinas visada buvo antikomunistas, bet niekada nebuvo demokratu”. Įdomu, ar ne?
    Vis tik visi išvardinti dalykai nepaneigia didžiulių Solženycino darbų, jo didžios kūrybos.
    Visa tai surašiau tik todėl, kad idealizuotas Solženycino paveikslas Rusijos- Gruzijos įtampos ar net karo(Čečenijos naikinimo tęsinys?) išvakarėse man pasirodė kiek nesąžiningas.

  • rytoj bus paskutinė dalis, o Gruzijos karas “ne įtemą”, nes ši ublikacja skirta Solženicyno mirties metinėms

  • Rytis

    Į temą, Tomai, į temą. Siūlau peržiūrėt gruzinų aktoriaus Vachtango Kikabidzės video laišką, kuriame jis kaltina Rusijos inteligentiją, kad ši nesugebėjusi palaikyti kenčiančios Gruzijos. Žinant, kad Gruzija yra sekantis žingsnis po Čečenijos, prievarta pajungiant arba naikinant nedideles Kaukazo tautas ar tauteles, Solženycino, kaip Rusijos atminties ir sąžinės balso, viešas pasisakymas už Čečėnijos karą skamba unisonu drauge su rusų inteligentų pritarimu (arba tylėjimu) karo Gruzijoje atveju.

    V.Kikabidzės video: priminimas rusų inteligentijai, kad jų tautos kadaise buvo draugiškos viena kitai.
    http://www.youtube.com/watch?v=vmuQKzulKL0

  • Ryti, kodėl idealizuotas? Vargu bau, ar bet kuris šio tinklaraščio lankytojas neturi supratimo apie šovinistines Solženicyno pažiūras. Antra, mes bandome žiūrėti į Rusiją per savo interesų prizmę ir iš savo požiūrio taško, todėl jei Putino gerbėjas, tai blogas. Na gerai, Edička Limonovas Putino priešas; bet ar jis dėl to tampa progresyvus?

  • R. (I)

    Iš Andriejaus Tarkovskio dienoraščio.
    1970m. rugsėjis:
    “Labai norėčiau parodyti (“Andriejų Rubliovą”) Solženicynui”.
    1970m. lapkritis:
    ” Solženicynas- puikus rašytojas, tai herojiška asmenybė. Kilni ir stoiška. Jo buvimas suteikia prasmę ir mano gyvenimui”

    Po 14 metų, 1984m. balandžio 28d., Italija:
    ” Tik ką žurnale “Vestnik” Solženicynas parašė ilgą straipsnį, kuriame sumaišė su dulkėmis filmą “Andriejus Rubliovas”- KODĖL BŪTENT DABAR? Kada aš randuosi tokioje pavojingoje situacijoje?…” /Solženicyno straipsnis pasirodė tuo metu, atrodo, išvakarėse garsios spaudos konferencijos, kurioje rimtai pasiligojęs Tarkovskis viešai pranešė apie savo nenorą grįžti į Sovietų Sąjungą/

  • R. (II)

    1984m. Italija. Mario Korti kalbina Andriejų Tarkovskį:
    – Nežinau, ar norėsite atsakyti į šitą klausimą, tačiau nesenai Solženicynas apie jus, jūsų filmą “Andriejus Rubliovas” atliepė labai nepalankiai.
    Tarkovskis: – Aš lengvai atsakysiu į šitą klausimą. Visų pirma, aš pripratau prie to, kad mane peikė už šitą filmą, bet mane nustebino kas kita- mane kiek nustebino Solženicino kritikos lygis. Lygis buvo itin ne aukštas, juo labiau, kad jis mane kaltino prasilenkiant su istorija. Ir mane tai pribloškė, nes filmas “Andriejus Rubliovas” buvo sukurtas siekiant preciziško istorinio tikslumo, prasminiu atžvilgiu atitinkant istorinę tiesą. Ne tik todėl, kad mes buvome labai atsargūs, nes šita problema visada buvo aštriai keliama, bet ir ta prasme, kad mes turime labai būti tikslūs ir jokiais būdais neiškraipyti istorijos. Trumpai tariant, šitas priekaištas visiškai nepagrįstas, ir aš stebiuosi, kad Solženicynas, žmogus, turintis didelį išprusimą, patirtį ir puikiai išmanantis istoriją, žmogus, kuris turėtų ją žinoti, klysta šita prasme savo vertinimuose. Toliau jis kalba apie kažkokį nedvasingumą, lyg tai filmo personažų ir apie jų atsainų santykį į tai, ką mes vadiname malda, jeigu filmas pasakoja apie vienuolių gyvenimą, konkrečiai- Andriejaus. Bet ir, vėlgi, šituo aš stebiuosi, nes mes sau nekėlėme tikslo specialiai papasakoti apie šitą mūsų herojų gyvenimo aspektą. Bendrai paėmus, kažkoks labai keistas straipsnis,toks nenuoseklus, kažkoks neaiškus. O svarbiausia, mane nuvylė lygis, kuriuo Solženicynas kalbasi su filmo autoriais. Taro kitko, tos filmo kritikos daug aspektų aš jau buvau išklausęs Maskvoje iš savo viršininkų, kaip nebūtų keista.

  • “Antra, ypatingas lojalumas Putinui.”

    O čia man kažkodėl primena Tėvo Stanislovo ir Uspaskicho santykius. Pirmąjį, nors ir esu stipriai antireligingas, labai gerbiu (būtent – ne gerbIAU, bet iki šiol gerbIU), antrąjį… na, įsivaizduoju save gana blaivių politinių pažiūrų, tai daugmaž patys suprantat. Bet nuo to mano požiūris į Tėvą nekinta. Jis buvo nuostabus žmogus.

    Gal ir su Solženycinu taip? Galbūt tik patys pasiekę panašų amžių, suprasime, kodėl vienas ar kitas turėjo būtent tokias pažiūras?

  • Ar esate sutikę nedviprasmiškų asmenybių?

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes