ADVENTAS IR BŪSENA „TARP“
Matyti tikrovę kitaip

ADVENTAS IR BŪSENA „TARP“

 

Krikščioniškasis pasaulis peržengė liturginio laiko slenkstį – pradėjo adventą. Įprasta, kad bažnyčiose girdime žodžius apie susikaupimą, budėjimą ir laukimą. Nūdienos gyvensena šias sąvokas yra išbraukusi iš savo žodyno, nors dar toleruojamos tam tikros laukimo apraiškos, tačiau jo dygumas numalšinamas kalėdinių džiaugsmų dozėmis, kurios konvejeriu dalijamos reklamose, prekybos centrų nuolaidų akcijose ir loterijose.

Norime to, ar ne, tačiau adventas apnuogina egzistencinę įtampą, kuri glūdi krikščionio būsenoje. Jis yra nuolatos tarsi savotiškame tarpiniame ruože, kurį pastorius Jeffas Manionas apibūdina taip: „Tu jau nebesi ten, kur buvai. Ir dar kol kas nesi ten, kur būsi.“ Tai įženklina žodis „tarp“. Krikščioniui tenka būti tarp „yra“ ir „bus“, „dabar“ ir „vėliau“, „čia“ ir „ten“, „greit“ ir „laukti“. Kitaip tariant, da­bartis ir ateitis yra susipynusios, ir tai yra krikščionybės dabartiškumo, jos nuoro­dos į ateitį ypatybė.

Pakanka įsimąstyti į išganymo arba atpirkimo tikrovės paradoksalumą. Krikščionis tiki, kad yra atpirktas, tačiau jis ir toliau kenčia, kovoja, nusideda ir miršta. Atpirkimas lieka tikėjimo Jėzaus Kryžiaus vaisingumu ir vilties, kad tai, kas yra dvasiška, laikų pabaigoje, įgaus materialias raiškas perspektyvoje. Krikščioniškų paradoksų sąrašą galime tęsti – Jėzus skelbė Dievo karalystė jau yra atėjusi, bet ir sakė, kad ji dar ateis, jis dovanojo ramybę, bet teigė, kad ne jos atėjęs nešti.

Todėl jo mokinys negali išvengti ir nuglaistyti šio paradoksalumo, kuris yra tiesiog įkomponuotas į jo krikščionišką pašaukimą. Tai būtent ir pastebėjo apaštalas Paulius: “Sakau jums, broliai: laikas trumpas! Belieka tiems, kurie turi žmonas, gyventi, tarsi jų neturėtų, ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų, ir kurie užsiėmę pasaulio reikalais, – kaip neužsiėmę. Nes šio pasaulio pavidalas praeina” (1 Kor 7, 29–31).

Ši būsena krikščioniui yra tapusi tiek sava, kad jis jos net neįstengia įsisąmoninti, įvardyti, išgyventi. Advento laikas kviečia suabejoti tokia savaime suprantamybe, saugumo stereotipais, tikėjimo kaip sistemos, kuri suteikia ramios ateities garantijas suvokimu.

Tai nedviprasmiškai primena ir Jėzus prabildamas apie savo antrąjį atėjimą Evan­gelijos pagal Luką tekste: „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sū­naus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, tuokėsi, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į lai­vą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino. Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmo­nės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus” (Lk 17, 26–30; plg. Mt 24, 37–39). Vėlgi panašiai rašo tas pats apaštalas Paulius: „Kai žmonės kalbės: ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs” (1 Tes 5, 3). Tačiau šie bibliniai tekstai, kurie skaitomi advento laiku įgauna ypatingą atspalvį, nėra pasmerkimas, bet veikiau pranašystė, kvietimas, įspėjimas.

Tai priminimas, kad „tarp“ būsena visada reikalauja budėti, išgyventi ne psichologinę, bet gyvenimo įtampą. Ji reiškia, kad pabaigos metas yra visada arti, kad, nors „pasaulio pavidalas“ nuolatos keičiasi, bet jis paslaptingai liečiasi prie To, kuris užbaigs jį visą. Juk advento laiku skelbiamas Kristaus atėjimo laukimas yra įsitikinimas, kad pasaulis vis dėlto bus atbaigtas, meilės, kuri nuga­lėjo prisikėlusio Kristaus asmenyje.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes