Apie mane
Matyti tikrovę kitaip

Apie mane

Mieli skaitytojai, esu Tomas. Gimiau ir užaugau paprastų, kuklių, bet nuostabių žmonių – statybininko Broniaus ir virėjos Stefanijos šeimoje. Ši šeima drauge yra įprasta ir unikali. Mat visi trys joje gimę berniukai atsinešė į gyvenimą negalią – raumenų atrofiją. Aš buvau vyriausias, Marius – vidurinis, o Evaldas – jaunėlis. Mes nuo vaikystės labai mylėjome vienas kitą ir labai didžiavomės tuo, kad esame trys. Mes tarsi sudarėme bendruomenę, kurioje, žinoma, svarbus elementas buvo tas, kad visi trys broliai buvome neįgalūs. Deja, 1993 m. netekome jauniausio brolio, kuris iškeliavo į Tėvo namus. Nuo tuomet prasidėjo mūsų su broliu Mariumi bendra veikla ir gyvenimas, kuris pasikeitė, kai 2004 m. sukūrėme savo šeimas.

Kai man buvo 20 m. įvyko vertybinis lūžis, aš įtikėjau Dievą. Iki tol gyvenau visiškai uždarai, galvojau, kad gyvenimas – sumautas dalykas. Nenuostabu, juk gyvenau tarybinėje visuomenėje, kuri buvo segregacinė. Gyvendamas joje jaučiausi jos paraštėje, taip lyg manęs nėra: išsilavinimas – apleistas, esu lyg ir nemokytinas. Jau paauglystėje supratęs, jog negalėsiu baigti mokslų kartu su savo bendraamžiais (t.y. lankyti mokyklos) nusprendžiau neatsilikti nuo jų. Todėl labai daug skaitydavau. Perskaičiau tuo metu visą prieinamą literatūros (ypač nacionalinės) klasiką.

Grįždamas prie savo minėto pokyčio (krikščionių vadinamo atsivertimu) noriu pažymėti, kad būtent po jo labai prasiplėtė mano akiratis. Kitaip pradėjau vertinti gyvenimą, o paauglystėje atsiskleidęs žingeidumas įgavo dar didesnį mastą. Domėjausi įvairiomis teologijos, filosofijos, psichologijos temomis. Tuo tikslu pradėjau skaityti mokslinę literatūrą, išmokau prancūzų kalbą. Kalbos išmokymas – motyvacijos klausimas. Iš pradžių keletą mėnesių pas mus su broliu ateidavo prancūzų kalbos mokytoja. Išmokom pagrindus, o paskui ėmėm prancūziškas knygas ir po vieną žodį versdavome. Toks buvo mano kalbos mokymasis. Noras pažinti tiesą buvo variklis, kuris vedė į priekį. Išmokę kalbą, pradėjom klausytis teologinių, filosofinių paskaitų, kurias įrašytas į kasetes atveždavo bičiuliai iš Prancūzijos, skaityti tos pačios krypties užsieninę literatūrą.

Tad intensyviai savišvietai skyriau apie 10 m. Mane traukė ir vis dar domina ne tik teologija, bet ir filosofija. Todėl straipsnius rašau ne tik teologinėmis, bet ir politinėmis bei kt. temomis. Taigi mano gyvenime saviugda užėmė ir vis dar užima labai svarbią vietą. Be abejonės, esu labai dėkingas savo tėvams, kurie sudarė visas sąlygas tuo užsiimti. Aš galėjau ramiai sėdėti ir kelias valandas per dieną skaityti, klausyti paskaitų įrašų, mokytis kalbų. Tačiau siekiant tikslų motyvacija yra bene svarbiausia. Tuo laikotarpiu nesiekiau išsimokslinti, kažko pasiekti, tiesiog pasikartosiu, jog man svarbu buvo pats pažinimas. Suvokiau, kad aš nepažįstu, kas yra Dievas, pasaulis, žmogus. Siekis atsakyti į šiuos klausimus tapo labai svarbiu postūmiu eiti į priekį ir domėtis, ką apie tai byloja žmonijos praeities ir dabarties išmintis.

Negalvojau, kad po to kažką rašysiu, kalbėsiu, dalinsiuos ar pan. Net ir tokio potraukio nebuvo. Šiandien manau, jog mano sėkmės paslaptis yra būtent noras pažinti, kuris buvo labai stiprus ir vedė pirmyn. Nors saviugdai skyriau labai daug laiko, aš vis dar negaliu sakyti, kad man pakanka sukaupto bagažo, man jo ir toliau reikia, todėl vyksta pastovus kompetencijos auginimas (kėlimas). Kitaip tariant, esu mokymosi visą gyvenimą idėjos šalininkas.

Taip pat su broliu bei bičiuliais buvom įkūrę katalikišką bendruomenę. Rinkdavomės pasidalinimams, tekstų analizei, organizuodavome rekolekcijas, diskusijas kaip pažinti Šventąjį Raštą, Bažnyčios mokymą, teologiją, nes to labai trūksta žmonėms mūsų šalyje. Kviesdavome paskaitininkus ir patys jas vesdavome. Taigi turėjome gyvą santykį su žmonėmis. Be to, su broliu priiminėdavome žmones siekdami padėti jiems susigaudyti, susidoroti su jų problemomis. Patys žmonių nesikviesdavome, bet jie susižinodavo apie mus ir atvažiuodavo iš įvairių Lietuvos vietų, pasitikėjo mumis. Taip prasiplėtė gyvoji patirtis, nebuvome užsidarę vien tarp knygų.

Viešoje erdvėje aktyviai pradėjau reikštis nuo 2003 metų, tuomet buvau 33 m. amžiaus. Savo pirmąjį straipsnį pasiūliau „Katalikų pasaulio“ žurnalui. Vėliau redaktorė prisipažino, kad netikėjo, jog tai mano autorinis darbas, bet po kito straipsnio abejonės išsisklaidė. Netrukus prasidėjo bendradarbiavimas su „Bernardinai.lt“, gavau pasiūlymų bendradarbiauti ir su kitais leidiniais.

Tačiau pirmiausia man reikėjo patikėti, kad aš galiu valdyti kompiuterį, turėjau išmokti juo dirbti. O kaip galima valdyti kompiuteri judinant tik du pirštus? Brolio paskatintas – ryžausi. Pirmą kartą atsisėdus prie kompiuterio mane apėmė bejėgiškumas, nes vieną žodį surinkau per kelias minutes. Atrodė, kad tai – beviltiška, abejojau, kad galėsiu rašyti. Vis tik sukaupęs drąsą mokiausi, po kiek laiko pamačiau, kad dirbti kompiuteriu tikrai galiu. Labai svarbu – noras. O aš labai troškau nelikti vienas su savo vidiniu bagažu. Be to, ruošiausi santuokai ir buvo aišku, kad negalėsiu gyventi tik iš socialinės išmokos, nes šeimai reikės daugiau lėšų. Suvokiau, jog minčių reiškimas yra tai, ką aš galiu, o rašymas – mano šansas.

Beje, manęs daug kas klausia kaip aš rašau ir stebisi, jog pats. Kompiuterį valdau pelės pagalba, naudojuosi virtualia klaviatūra, – vienas pelės paspaudimas yra viena raidė. Mano rašymo tempą galima būtų sulyginti su žmogaus renkančio tekstą vienu pirštu. Beje, mano darbas įgautų pagreitį tuomet, jei Lietuvoje būtų sukurta programa valdyti „Wordą“ balsu.

Man negalia – gyvenimo būdas, mano buvimo sąlyga, jei aš šios sąlygos nepriimu tai – mano konfliktas su savimi pačiu garantuotas. Negalią turime priimti ir žvelgti į save kaip į žmogišką būtybę. Buvimas kitokiu, t. y. neįgaliu nereiškia būdvardžio. Neįgalieji dažnai sako: „aš esu normalus, esu kaip kiti“. Toks standartų primetimas labai spaudžia, nes asmuo stengiasi būti kaip kiti, taip paneigdamas savo individualumą, kitoniškumą. Būtent kitoniškumas bet kuriai bendruomenei, visuomenei suteikia žavesio, kuo visuomenė įvairiapusiškesnė, tuo ji – ypatingesnė, įdomesnė. Mes neturime visi būti vienodai apsirengę, vienodai valgyti, juoktis, klausyti tos pačios muzikos ir t.t. Tokie kaip kiti mes esame teisių požiūriu, nes turim tokią pat teisę į darbą, tokią pat teisę į sąžinės laisvę, tokią pat teisę į šeimą ir pan. Tačiau kaip asmenybės, kaip žmogiškos būtybės, kiekvienas turime teisę į kitoniškumą. Kitoniškumu, kuris  praturtina santykius, gali tapti ir negalia.

Baigdamas norėčiau akcentuoti, kad labai svarbu žmogui neatsiriboti nuo aplinkinių skausmo, vienatvės, kančios siena. nes jei jums atrodo, kad esate žmonių atmesti, Dievas paslaptingu būdu yra šalia. Visiems, kurie jaučiasi gyvenimo paraštėje linkiu atrasti savyje norą neužsidaryti, nebijoti „peržengti“ savęs ir patikėti, jog galite daugiau, nei egzistuoti ir leisti dienas savo vienatvės bokšte. Kiekvienas gali daugiau nei kaip nors sulaukti dar vienos kasdieniškai rutiniškos dienos. Šiame pasaulyje yra labai daug įdomių ir nuostabių dalykų, pažinkite ir išnaudokite juos.

SAUSI FAKTAI:

Gimimo data: 1970 06 26

Darbas žiniasklaidoje:

  • Nuo 2003 m – 2005 m. „Katalikų pasaulio” žurnalo bendradarbis.
  • Nuo 2004 m – 2013 m. internetinio dienraščio„Bernardinai“ bendradarbis.
  • Nuo 2005 m – 2012 m. mėnraščio šeimai „Artuma“ bendradarbis.
  • Nuo 2006 m – 2012 m. dienraščio „Lietuvos žinios“ apžvalgininkas.
  • Nuo 2007 m – 2009 m. savaitraščio „Veidas“ bendradarbis.
  • Nuo 2007 m – dabar krikščioniško žurnalo moterims „Tapati“ bendradarbis.
  • Nuo 2007 m – 2010 m. interneto svetainės www.joanitai.org redaktorius.
  • Nuo 2008 m. sausio – rugpjūčio užsienio lietuvių dienraščio “Draugas” bendradarbis.
  • Nuo 2010 m. – 2012 m. internetinio portalo „Lrytas.lt“ apžvalgininkas.
  • Nuo 2010 m. sausio – kovo portalo „Alfa“ „Politikų ringo“ moderatorius.
  • Nuo 2012 m. – 2013 m. savaitraščio “Atgimimas” bendradarbis.
  • Nuo 2012 m. – 2014 m. internetinio portalo “Ekspertai.eu” bendradarbis.
  • Nuo 2012 m. – dabar savaitraščio “15min” bendradarbis.

Taip pat skelbiau pavienes publikacijas „Bažnyčios žiniose”, žurnaluose „Lux”, „Karys”, „Versus“, savaitraščiuose „Šiaurės Atėnai”, „Apžvalga”, „Bičiulystė“, dienraštyje „Klaipėda”.

Pasiekimai:

2004 m. paramos ir labdaros fondo „Bažnyčios kronika“ laureatas, apdovanotas už nuoseklų krikščioniškų vertybių skleidimą žiniasklaidoje.

Kūrybinė veikla:

Knygų „Malonės versmės“ ir “Laikas po dangumi” autorius.
Išleistos šešios iš prancūzų k. išverstos knygos.

Svarbesnės paskaitos:

„Ekumenizmas Lietuvoje“ (2 val.) 2004 02 19. Kaunas (organizatoriai Lietuvos katechetikos centras)

„Pasauliečio tapatybė Bažnyčioje po Vatikano II Susirinkimo“ 2006 11 18. Klaipėda (organizatoriai VšĮ „Pranciškoniška pasauliečių akademija“)

„Neįgaliųjų integracijos į darbo rinką skatinantys veiksniai ir trukdžiai” (teminis seminaras 4 val.) 2007 09 17. Kretinga (Europos Bendrijų iniciatyvos EQUAL projektas „Re-)integracija į darbo rinką Kretingos rajone “)

Liudijimas Lietuvos jaunimo dienose „Kelkis ir eik“ Panevėžyje 2010 06 26.

„Kuo pavojingas okultizmas?“ 2007 06 30. Klaipėda (Lietuvos jaunimo dienos „Drąsos tai aš“

Visuomeninė veikla:

2012 m. – kandidatas į LR Seimą.

Kalbos:

Įvairiais lygiais pažįstu prancūzų, anglų, lotynų, rusų kalbas.

ŽINIASKLAIDA APIE MANE:

Tomas Viluckas: “Kartais Dievą kviečiu pasiaiškinti...”

MALONĖS VERSMĖS

PASAULIS PAGAL TOMĄ: PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESI

 

 

 

 

Tomas Viluckas: “Kartais Dievą kviečiu pasiaiškinti…”

Share
Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes