TIK NUO ILIUZIJŲ LAISVI ŽMONĖS YRA PAJĖGŪS ATKURTI LIETUVĄ
Matyti tikrovę kitaip

TIK NUO ILIUZIJŲ LAISVI ŽMONĖS YRA PAJĖGŪS ATKURTI LIETUVĄ

Daugybei mūsų krašto žmonių Kovo 11-oji, Nepriklausomybės atkūrimo diena, reiškia tik laisvadienį. Akivaizdu, kad daugelio piliečių sąmonėje valstybės vaizdinio kontūrai yra išblukę, migloti, be aiškios orientacijos.

Nenuostabu, nes jei norėtume apibrėžti mūsų valstybės strateginius uždavinius, dabartinis šalies politinis elitas pirmiausia įvardytų stojimą į euro zoną… Ir jei tik toks tikslas, tuomet ir piliečių entuziazmas atitinkamas. Juk žmones gali vienyti tik tikras idealas, kaip tuomet, prieš ketvirtį amžiaus.

Savaime suprantama, kad eiliniam piliečiui valstybė yra kažkas deklaratyvaus ir atsieta nuo jo gyvenimo. Jo nebegali „užvesti“ šūkiai apie valstybės susigrąžinimą, jis nori saugaus, sotaus ir paprasto gyvenimo.

Nūdienos postmoderniam žmogui iš viso valstybės nereikia. Pasaulyje, kur išsitrina ribos tarp tautų ir kultūrų, kur globalus ekonominis ir informacinis tinklas susaisto žmones per visą pasaulį, valstybė pradeda atrodyti kaip anachronizmas. Ji tampa tik prievartos ir galios reiškėja, nes vienintelė turi absoliučią teisę bausti, rinkti mokesčius, priversti kažką atimti ir duoti, drausti bei leisti. Valstybė, kaip rašė apaštalas Petras, „nešioja kalaviją“ ir gali bet kada jį paleisti į darbą. Tad valstybė atrodo kaip grėsmė, o jei prie jos vairo sėdi neprognozuotini žmonės, tai toji grėsmė tampa permanentinė.

Žinoma, yra piliečių, kuriems valstybė netrukdo. Jiems savaime suprantama, kad ji egzistuoja, kad reikia balsuoti, mokėti mokesčius, vykdyti kažkokias pareigas jos atžvilgiu. Tačiau jiems sunku prisiimti atsakomybę už ją, valstybė niekada nebus jų namai, o veikiau pareiga, kurios laikomasi, nes taip reikia ir per daug mąstyti neverta, nes niekas nuo to nepasikeis.

Negalima pamiršti ir nenuoramų, aktyvistų, keistuolių, kurie yra įsitikinę, kad be jų veiklumo ir dalyvavimo viskas žlugs.

Vadinasi, kaip suvokiame valstybę, kokiais vadovaujamės vaizdiniais apie ją, tokį ir turime su ja santykį. Sociologijos klasikas vokietis Maxas Weberis išskyrė tris valstybės modelius, kurie žymi kiekvienos brandžios visuomenės raidą. Tai tradicinė, charizmatinė, teisinė valstybė, ir šis skirstymas padeda atskleisti mūsų sampratų apie valstybę simptomatiką.

Tradicinės valstybės pagrindas yra pasikliovimas ne tiek įstatymais, kiek seniai egzistuojančia tvarka. Čia didelę reikšmę turi visi ritualai, simboliai, tęstinumas. Kalbama apie patriarchalinę valstybę, kurioje virš visko viešpatautų asmens, Valdovo, Vado galia. Valstybės funkcija paprasta: globoti savo piliečius, dalyti kuo daugiau privilegijų, užtikrinti gyventojų ramybę ir patenkinti saugumo jausmą.

Charizmatinė valstybė yra priešinga tradicinei, jos pagrindas – efektyvi socialinė politika. Valdymas tokioje valstybėje sukasi apie charizmatinius lyderius, kuriuos iškelia minios entuziazmas. Čia nebelieka vietos racionaliems sprendimams, o kompetencija valdantiesiems nėra svarbiausias dalykas. Valstybinio masto klausimai dažnai sprendžiami iracionaliai, remiantis intuicija ir asmenų sugebėjimais.

Teisinė valstybė pasižymi racionalumu, tikslingumu, joje vyrauja įstatymų, o ne asmenybių viršenybė. Pasak M. Weberio, valdininkai tokioje valstybėje dirba griežtai nustatytomis taisyklėmis. Tad čia valstybės pagrindas – teisė. Būtent teisė ir sudarė sąlygas vystytis tai demokratijai (nors ir netobulai), kokią matome normaliose Vakarų valstybėse.

Galėtume teigti, kad nė vienas valstybės modelis mūsų krašte nėra dar galutinai išsikristalizavęs, bet matosi kažkoks visų trijų mišinys, kuris formuoja iškrypusį valstybės vaizdinį. Lietuvos valstybės idėja yra pajungta valdžioje įsitvirtinusiai „grupei draugų“, kuri visais būdais siekia išlaikyti savo rankose galios svertus.

Dėl valdžios neveiklumo ir nerodomo susirūpinimo šios šalies piliečiais, tiesiog jų ignoravimo dalis nusivylusių Lietuvos žmonių jau prarado ryšį su Lietuvos valstybe. Todėl jie ieško užtarimo ne Lietuvos valstybėje, ne jos demokratinėse struktūrose, ne teismuose, bet traukiasi iš šalies į užsienį, ten augina savo vaikus, kai kurie ir kitų šalių pilietybes priima.

Teisinė valstybė vis dar yra mūsų siekiamybė, tačiau jau ne sykį matėme, kaip formalus teisės laikymasis tapo priedanga valdžios vyrų ir moterų piktnaudžiavimams. Akivaizdu, kad yra kažkas daugiau už teisę ir tas „kažkas“ turi tapti mūsų bendrabūvio norma.

Deja, gyvename politinėje stadijoje, kai prezidentė, kuri yra valstybės galva, kaip ir jos rėmėjai, skelbiasi esantys vieninteliai pajėgūs užtikrinti šalyje klestėjimą ir teisingumą, o iš esmės diegia valdomą demokratiją.

Visi šie dalykai tik primena aksiomą, kad valstybė yra procesas, kuriame vienokiu ar kitokiu būdu dalyvaujame kiekvienas. Kovo 11-oji yra galimybė susivokti, kiek sąmoningai esame šio proceso dalis. Tikriausiai svarbiausia yra šią dieną apie tai pamąstyti ir ieškoti santykio su savo valstybe. Be abejo, jei kalbame apie žmonių nusivylimą politika, apie mūsų tautos lūkesčių pasikeitimą, tikėjimo praradimą kokiu nors lyderiu ar stebuklingomis partijomis, tuomet tai tik pozityvu ir reiškia realybės jausmo atsiradimą.

Kuo daugiau tokių praregėjusių, realistų piliečių bus, tuo labiau Lietuva stiprės kaip valstybė. Tik tokie tikrai nuo iliuzijų laisvi žmonės yra pajėgūs atkurti Lietuvą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes