2011-ieji LIETUVOS KATALIKYBĖJE – GAILESTINGUMO, VILTIES IR VIENYBĖS SĖJA
Matyti tikrovę kitaip

2011-ieji LIETUVOS KATALIKYBĖJE – GAILESTINGUMO, VILTIES IR VIENYBĖS SĖJA

Besibaigiantys 2011 m. Lietuvos Katalikų Bažnyčioje buvo pažymėti Dievo gailestingumo šventimu. Jų pradžioje Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė laišką, kuriame tikinčiuosius ragino:

„Patyrę Dievo gailestingumą, esame kviečiami juo dalytis su kitais savo šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Turime aiškią pareigą paremti skurdžiau gyvenantį, padėti nelaimės ištiktam, ligoniui, apleistajam. Gailestingumas glūdi atlaidume, supratime ir viltyje, kurią skleidžiame, liudydami savo tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.“

Šiuos tikslus įgyvendinti turėjo padėti gausybė renginių skirtų Gailestingumo metams. Tarp jų išsiskyrė Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos kelionė po šalies parapijas, lietuviškas salas užsienyje, įvairiais bendruomenes, taip telkiant žmones maldai, apmąstymams ir budėjimui.

Gailestingumo metų kulminacija tapo balandžio 30 – gegužės 1 d. Vilniuje vykęs Nacionalinis Dievo Gailestingumo kongresas. Jo programa leido dalyvavusiems visapusiškai susipažinti su šio kulto teologiniais, sielovadiniais, istoriniais ir ikonografiniais aspektais. Akivaizdu, kad sunku apčiuopti šių metų regimus vaisius, bet patirtis yra tai, ką asmeniškai išsineš kiekvienas dalyvavęs Gailestingumo metų renginiuose, o kokius ji subrandins vaisius parodys tik laikas.

Kovos dėl šeimos

Su šeima ir santuoka susiję klausimai ir toliau buvo krikščionių Lietuvoje dėmesio centre. Kad šiais klausimais laukia vis didesni iššūkiai dar labiau paaiškėjo po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo, kuris demontavo šeimos apibrėžimą, ją laikiusi vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtą, artimais giminystės ryšiais susijusią asmenų bendruomenę.

Tad, ko gero, stiprinančios šeimos, kaip vieneto jungiančio tėvą, motiną ir vaikus, valstybinės šeimos politikos Lietuvoje nesulauksime. KT buldozeriui pervažiavus Valstybinę šeimos politikos koncepciją, kurią savo parašais parėmė 30 tūkstančių šalies piliečių, faktiškai sužlugo bet kokie planai kurti tokią politiką mūsų šalyje. Juk dingsta pats šeimos politikos subjektas ir ji darosi negalima, nes nebėra aišku, į ką ji turi būti nukreipta.

KT pasakius, kad:

„Konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“,

gaunasi, kad po šios sampratos stogu telpa bet kas. Pavyzdžiui, neapsiplunksnavę aštuoniolikmečiai, kurie „sumetę skudurus” oriai vadinasi šeima… Taip pačiu aukščiausiu lygiu šalyje vyksta šeimos sampratos devalvacija, kuriai dar bandoma priešintis, nes Seimas po pirmo svarstymo priėmė Konstitucijos pataisą šeimą siejant su santuoka.

Ekumeninės vilties ženklai

Šių išbandymų akivaizdoje Lietuvos krikščionys telkiasi, nepaisydami doktrininių skirtumų stengiasi rasti bendrus sąlyčio taškus kiekvienam žmogui svarbiais klausimais. Simboliška, kad metai prasidėjo ir baigėsi ekumeninėmis konferencijomis skirtomis šeimos ir santuokos tematikai. Metų pradžioje Kaune vykusi Tarptautinė konferencija „Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje“ sulaukė garbingo svečio – Rusų Stačiatikių Bažnyčios Maskvos patriarchato Išorinių Bažnyčios ryšių skyriaus pirmininko metropolito Hilariono. Konferencijoje priimtame komunikate pabrėžiama, kad:

„Šiandieninių iššūkių akivaizdoje krikščioniškos šeimos turi ir toliau būti visos Europos civilizacijos viltimi ir garantu. Tam būtinas visų konfesijų tikinčiųjų ir geros valios žmonių asmeninis indėlis ginant gyvybę nuo prasidėjimo akimirkos ir natūralios mirties; sergint, palaikant bei puoselėjant šeimai palankios kultūros tradicijas, santuokos neišardomumą, sutuoktinių ištikimybės būtinumą; sykiu pabrėžiant vaikų auklėjimo šeimoje bei tėvų neatimamos pirmutinės teisės į vaikų lytinį ugdymą svarbą; aktyvų dalyvavimą kuriant šeimai palankius įstatymus, besiremiančius šeimos prigimtine savastimi ir skiepijant visuomenėje šeimos pašaukimo didybę ir grožį.

Panašios mintys skambėjo ir metų pabaigoje vykusios Ekumeninės konferencijos „Šeima – Bažnyčios ir valstybės pamatas“ priimtame komunikate „Santuokos ir šeimos ryšys – istorinis ir visuotinis“. Jame skirtingų teologinių perspektyvų ir tradicijų vedami didžiausių šalies krikščionių Bažnyčių vadovai vienareikšmiškai pasisakė už santuokos institucijos išskirtinę vertę visuomenės gyvenime.

Tačiau vien santuokos nuvertinimu problemos susijusios su šeimos gyvenimu nesibaigė. Seime buvo svarstomas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, reglamentuojantis dirbtinį gyvybės pradėjimą. Tad gegužės mėnesį vėl sulaukėme bendro Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų Bažnyčių Lietuvoje komunikato „Krikščioniškųjų vertybių išsaugojimas reglamentuojant dirbtinį apvaisinimą“, kuris priminė prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus ir krikščioniškosios etikos tiesą, kad nuo zigotos susidarymo savo egzistavimą pradeda unikalus asmuo. Įstatymo projekto svarstymas įstrigo Seime ir bus prasidedančių metų karštų diskusijų objektu.

Didelio atgarsio susilaukė ir tokie ekumeniniai renginiai kaip Vilniuje vykęs „Vilties“ festivalis ar Pasaulinės lyderystės konferencija Klaipėdoje. Tai – gražūs vilties ženklai, kad dėl evangelinių vertybių sklaidos galima peržengti žmogiškų ambicijų ribas.

Nuo kriminalo iki diakonijos

Deja, Bažnyčios gyvenimas neapsieina be šešėlių. Šiemet plačiai nuskambėjo buvusio Griškabūdžio ir Barzdų parapijų klebono Jordano Kazlausko atvejis. Jo ir dviejų bendrininkų byla baigta tirti, atiduota teismui. Pagal pareikštus įtarimus J.Kazlauskui gresia įkalinimas iki 8 metų už ypač didelės pinigų sumos – 1 mln. litų pasisavinimo iš vėliau tragiškai žuvusio žmogaus. Jei dvasininko kaltė bus įrodyta teisme, tai bus rimtas signalas, kad kunigų turtinius klausimus vertėtų nuodugniau apsvarstyti.

Liūdna žinia atskriejo iš Panevėžio vyskupijos. Šios diecezijos generalvikaras, jos kunigų tarybos narys kunigas Tomas Skrudupis paliko kunigų luomą. Tai aukščiausias pareigas ėjęs dvasiškis pasitraukęs iš savo tarnystės per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Birželio 16–21 d. Lietuvos sostinėje Vilniuje vyko Europos vyskupų konferencijų generalinių sekretorių ir atstovų spaudai susirinkimas. Pagrindinė renginio tema – „Naujoji Evangelizacija Europoje“. Tai – pirmas kartas, kuomet šios organizacijos rėmuose vyko tokio pobūdžio susitikimas, skirtas diskutuoti ir svarstyti apie geresnį Katalikų Bažnyčios komunikavimą. Tokie susitikimai stiprina lūkesčius, kad ir šioje plotmėje tiek Visuotinėje, tiek vietinėje, mūsų Bažnyčioje bus poslinkių pirmyn. Juk, pavyzdžiui, dienraščiui „Lietuvos rytas“ paskelbus publikaciją nukreiptą prieš Kauno arkivyskupą sureaguota buvo tik po dviejų savaičių, ir tai vien daugiausiai dvasininkų skaitomose „Bažnyčios žiniose“. Deja, pavėluota reakcija į įvykius mūsų bažnytiniame gyvenime jau tampa tradicija…

Žingsniu pirmyn, atnaujinant bažnytinį gyvenimą, galėtume laikyti Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus sprendimą, „kad siekiant bendro vietinės Bažnyčios gėrio“ savo diecezijoje įvesti nuolatinių diakonų tarnystę. Pati žodžio „diakonia“ reikšmė nurodo, jog diakonas yra pašauktas tarnauti. Čia atsiveria plačios perspektyvos ne tik liturginei, bet ir karitatyvinei, sielovadinei, pastoracinei veiklai, kuri paremta šiuo statusu ir iš jo kylančiomis teisėmis, gali būti visokeriopai vaisinga. Lieka viltis, kad Kauno arkivyskupo pavyzdžiu paseks ir kiti ganytojai, o tokių iniciatyvų nestigs ir ateinančiais metais.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes