„PAGONIŲ KIEMAS“: TIKINTIS IR NETIKINTIS: DIALOGAS AR PRIEŠIŠKUMAS?
Matyti tikrovę kitaip

„PAGONIŲ KIEMAS“: TIKINTIS IR NETIKINTIS: DIALOGAS AR PRIEŠIŠKUMAS?

Netikinčių žmonių, ypač vakarietiškoje visuomenėje, vis daugėja.

Šių metų kovo 24–25 d. Paryžiuje, UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) būstinėje, buvo pradėta programa „Pagonių kiemas“. Tai Popiežiškosios kultūros tarybos dialogo iniciatyva, keliaujanti po Europos didžiuosius miestus ir tampanti diskusijų tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų erdve. Gyvename pasaulyje, kur tikėjimas Aukščiausiuoju, krikščioniškos dogmos, apeigos nėra savaime suprantami dalykai, jie neretai tampa tolimi nūdienos žmogui, kuris atsiriboja nuo religinio matmens.

Du kiemai

„Pagonių kiemo“ metaforą 2009 m. pavartojo popiežius Benediktas XVI, kalbėdamas apie žmones, kurie save laiko agnostikais ar netikinčiais. Tai simbolinė metafora, atklydusi iš istorinio biblinio konteksto. Šalia Jeruzalės didžiosios šventyklos, kurioje lankytis ir melstis galėjo tik žydai, buvo didelis kiemas, taip pat priklausantis jos teritorijai. Šiame kieme galėjo lankytis ir melstis visi, taip pat ir tie, kuriuos žydai vadino pagonimis.

Kaip anuomet buvo „žydų“ ir „pagonių“ kiemas, taip nūdien yra „tikinčiųjų kiemas“ ir „netikinčiųjų kiemas“. Paradoksalu, bet tie kiemai yra susiję, išsidėstę greta vienas kito. Tad neišvengiama situacija, kaip pastebi kardinolas Gianfranco Ravasi, „kai tikintysis ir netikintysis, stovintys savo kiemo krašte, savo pasaulio vizijoje, savo teritorijoje, žiūrės ir klausysis to, kas vyksta kitame kieme“.

Pravartu prisiminti Evangelijos pasakojimą, kai Jėzus iš šventyklos išveja perkančius bei parduodančius ir išvarto pinigų keitėjų stalus. Prekyba vyko būtent šioje šventyklos dalyje, „pagonių kieme“, kuris pamaldiems, „tikriems“ judėjams neatrodė vieta, kur yra Dievas. Savo veikla, žiūrėjimu į kitus iš aukšto, nedėmesingumu prekiautojai supykdė Jėzų, nes pagonims buvo trukdoma melstis.

Panašiai nutinka ir šiais laikais, kai tikintieji savo piktinančiu elgesiu, stereotipiniu mąstymu, nepakantumu, teisuoliškomis povyzomis dažnai užgožia Dievo artumą netikintiesiems. Todėl popiežius ir svarsto:

„Kai kalbame apie naują evangelizaciją, šie asmenys galbūt išsigąsta. Nenori savęs matyti kaip misijų tikslo, atsisakyti savo minties ir valios laisvės. Tačiau klausimas apie Dievą lieka juose <…>. Manau, kad ir šiandien Bažnyčia turėtų atidaryti „pagonių kiemą“, kuriame žmonės kokiu nors būdu galėtų prisiartint prie Dievo, jo nepažinodami <…>. Kartu su religijų dialogu šiandien turi vykti dialogas su tais, kuriems religija yra svetimas dalykas, kuriems Dievas yra nepažįstamas, bet kurie vis tik nenori likti be Dievo, nori prisiartinti prie jo kaip prie Nepažįstamojo.“

Tokių žmonių, ypač vakarietiškoje visuomenėje, vis daugėja. Štai praėjusį pavasarį britų laikraštis „Christian Today“ pranešė, kad tarptautinė tyrimų kompanija „Ipsos“ apklausė 18 tūkst. gyventojų iš 23 šalių. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad 51 proc. apklaustųjų tiki į Dievą, 18 proc. – ne, o 17 proc. dar yra neapsisprendę. Tarp mažiausiai religingų šalių atsidūrė Prancūzija (39 proc. jos respondentų pareiškė netikintys Dievo ar aukščiausio proto), Švedija (joje netikinčiųjų buvo 37 proc.), Belgija (36 proc.), Didžioji Britanija (34 proc.), Japonija (33 proc.) ir Vokietija (31 proc.). Tad „pagonių kiemas“ pilnėja ir jame stoviniuojančius derėtų pakviesti pasikalbėti.

Naujojo ateizmo pranašai

Verta pasakyti, kad netikėjimo formų būna įvairių. Iš jų išsiskiria ateizmas, kuris Katalikų Bažnyčios katekizme apibrėžiamas taip:

„Ateizmo sąvoka apima labai įvairius reiškinius. Dažnai jo forma yra praktinis materializmas, savo poreikius ir siekius apribojantis erdve ir laiku. Ateistinis humanizmas laikosi klaidingo požiūrio, kad ‘žmogus yra pats sau tikslas, vienintelis savo istorijos kūrėjas ir statytojas’. <…> Neigdamas Dievo buvimą arba jo nepripažindamas, ateizmas yra nuodėmė religingumo dorybės atžvilgiu“ (KBK 2124–2125).

Didžioji dauguma mūsų šalies žmonių sovietmečiu yra susidūrę su klasikiniu ateizmu. Jo pradininkas žymus mąstytojas Karlas Marxas sukūrė ištisą ateizmo doktriną su materialistiniu tikrovės aiškinimu, savita etika, pasaulėvaizdžiu, kurį nesėkmingai bandė įgyvendinti totalitariniai režimai. Nenuostabu, kad nūdien tokio sukirpimo ateizmas yra patekęs į krizę.

Užtat vis populiaresnis darosi sarkastiškas-ironiškas ateizmas. Jo smaigalyje – populiariausių Vakarų ateistų, vadinamųjų „keturių raitelių“ – Richardo Dawkinso, Christopherio Hitchenso, Samo Harriso ir Danielio Dennetto pavardės. Vieno jų, Oksfordo profesoriaus Richardo Dawkinso, knyga „Dievo iliuzija“ (The God Delusion) tapo pasauliniu bestseleriu, ji neseniai pasirodė ir lietuvių kalba. Nors knyga bei jos postulatai sulaukė jaunosios kartos dėmesio, deja, Lietuvos katalikai nesiryžo polemizuoti su pagrindiniais teiginiais, laikydami juos „nerimtais“.

Tad pasaulyje pastebimas ateizmo propagandos, kuri įgyja struktūrinių bruožų, suaktyvėjimas. Su kuo, tai galima sieti?

Turėtume pastebėti, kad šis ateizmas išplito anglosaksų socialinėje ir kultūrinėje terpėje. Joje pirmasis XXI a. dešimtmetis buvo pažymėtas stipriu religinio fundamentalizmo protrūkiu. Amžiaus, kuris, atrodo, turėjo būti tolerancijos ir santaikos era, aušra prasiveržė religinės neapykantos pliūpsniais. Tai galėjo išprovokuoti įprastų socialinių struktūrų griūtys, globalizacijos procesai, įvairias visuomenes krečianti vertybių sumaištis. Ironiškasis ateizmas pašiepia fundamentalistines ar kraštutines krikščioniškas pažiūras, pavyzdžiui, tai, kad Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas. Kitaip tariant, viena kraštinė pagimdė kitą.

Kita vertus, jau praėjo du dešimtmečiai, kai žlugo komunistinė ideologija. Tai reiškia, kad subrendo nauja karta, nesiejanti komunizmo su ateizmu. Nevykę ateistinių valstybių eksperimentai nugrimzdo į praeitį. Atsiribodami nuo jų, naujieji ateizmo pranašai ateina su šūkiais apie etiką be tikėjimo, už žmogaus teises, o jų entuziazmas mokslo atžvilgiu kažkuo primena religingumą.

Štai S. Harrisas teigia: „Iš esmės tik mokslas apima visas tikras žinias apie mus ir mus supantį pasaulį.“ Jis ir jo bendražygiai mano, jog religijai iš esmės skirti du uždaviniai: paaiškinti, kas yra prigimtis, ir rodyti kryptį moralės reikaluose. S. Harrisas rašo esąs „įsitikinęs, kad mokslas iš esmės gali padėti mums suprasti, ką turėtume daryti ir ko turėtume norėti, taigi ir tai, ką turėtų daryti ir ko turėtų norėti kiti žmonės, kad jų gyvenimas būtų kuo geresnis“.

Tačiau krikščionybės užduotis yra ne kurti specifinę kultūrą ar megamoralę, o bandyti atsakyti į prasmės troškulį žmoguje. Juk ir mokslas negali sukišti visos tikrovės po mėgintuvėliu bei atsakyti į visus klausimus apie žmogų ir šį pasaulį.

„Tikėjimo krizė“

Nors esame įpratę ateizmą laikyti moderniųjų laikų reiškiniu, jo pėdsakų aptinkame net Biblijoje. Užtenka atidžiai pavartyti Šventąjį Raštą, kad įsitikintume, jog jo herojai išgyvendavo sunkias tikėjimo kelionės atkarpas. Štai psalmininkas teigia: „Kvailys sau širdyje sako: ‘Dievo nėra!’“ (Ps 53, 2). Tokie tvirti tikintieji kaip Abraomas, Jobas, Dovydas patiria ir išgyvena dramatiškas būsenas, kai jaučiasi vieni, „bedieviai“.

Tai būtų galima pavadinti „Dievo tyla“, kurios akivaizdoje gimsta klausimas: „Kur yra Dievas?“ Biblija atskleidžia, kad šis klausimas kyla ir tam žmogui, kuris patiria „tikėjimo krizę“, ir tam, kuris tikrai tiki. Ar ne toks yra apaštalas Tomas, negalintis patikėti Jėzaus prisikėlimu, kol pats Prisikėlusysis jam pasirodo ir taria: „Nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Tad nė vienas tikintysis negali didžiuotis savo tikėjimu, nes nėra apdraustas nuo pačių didžiausių jo išbandymų. Tai vaizdžiai savo „Krikščionybės įvade“ aprašė tuomet teologijos profesorius Josephas Ratzingeris:

„Pažvelgę į savo pačių situaciją, galime pasakyti: tikintysis visuomet kabo virš tuštumos, išbandymų ir abejonių okeano, o po juo plyti tik tuštumos vandenynas, bet ir netikintysis, samprotaujant dialektiškai, nėra vien žmogus be tikėjimo. Tikintįjį lydi abejonės, jis nuolat kabo, kaip sakėme, virš tuštumos bedugnės. Bet regėdami žmogiškųjų likimų sąsajas, turime pripažinti, kad ir netikinčiojo egzistencijos uždarumas nėra tvirtas.“

Kitaip tariant, kiekvienas, kad ir kas jis būtų, patiria tikėjimo trapumą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • „Nėra abejonių, kad žmogaus teisių universalumo idėja yra veikiau tikėjimo, arba tiesiog moderniojo moralinio ir politinio jautrumo, o ne neutraliai ir racionaliai įrodomas dalykas. Gal tai net naujoji pilietinė ir politinė Europos religija, įsitvirtinanti oficialiosios krikščionybės vietoje.“ Leonidas Donskis

  • Anonimas

    Šlykščiausia – religijos ir partijos, vedamos gobšumo, praturtėjimo siekio, vidurūšinio žiaurumo… O visokie paistalai, tai tik akių dūmimas naivuoliams… Ateina naujas sambuvio supratimas ir praktika, ką pinigais, žiaurumu, melu, savęs istoriniu sureikšminimu, užgošti dar sugeba visokios senosios atgyvenos…

  • Julius iš pagonių kiemo

    Nusiteikus diskusijai ir norint išsiaiškint, kas yra tiesa ir kas netiesa, tačiau nepavykus užmegzt normalaus dialogo, iš tikrųjų atsiranda tam tikras apmaudas ir net priešiškumas. Bent jau su manimi taip darosi. Negana pernykščio bendravimo su Augustu ir kitais tavo svetainės komentaruose, tai į namus paskutiniu metu pradėjo užklyst Jehovos liudytojos, labai nori kartu gilintis į Šventąjį Raštą ir siūlo juo vadovautis, kad Žemėje baigtųsi visos blogybės, nepritekliai ir ateitų geresni, teisingesni laikai. Joms atsakiau, kad lygiai tą patį su tokiu pat užsidegimu man dėsto pusbrolis, bet jis siūlo vadovautis ne Biblija, o Vedomis (Jei tiksliau, tai Bhadavat-Gita). Paaiškinau, kad Vedos man nepriimtinos dėl to, kad jose pasakojama apie visokius keistus veikėjus, daugiarankius-straublianosius dievus, dėl kurių ir visas turinio vertingumas lieka labai abejotinas, net klaidinantis. Man jos paaiškino, kad daugiarankiai dievai, panašūs į beždžiones ar dramblius, iš tikrųjų yra kvailystė, priminė mokslą, kad neva tokie fantastiški mutantai yra neįmanomi. Tada jų paklausiau, ką mano apie Biblijoje minimą kalbantį žaltį arba Šv. Jurgio nukautą drakoną, ir ar tai tik kažkokie simboliai, metaforos, ar neva logika jom kužda, kad tai tikrai kažkada gyvenę blogi padarai, tokie pat tikri kaip Dievas (jos jį vadina Jehova) ir kiti Biblijos veikėjai. Nieko konkretaus man nepaaiškino, bet įtikinėjo, kad Biblijoje yra tik faktai, visiškai neprieštaraujantys mokslui ir kad žalčiai tikrai gali šnekėti, jei į juos įlenda šėtonas. Ir jos net galėjo nurodyti konkrečius Nojaus arkos išmatavimus, kiek tonų šieno neva buvo į ją pakrauta ir t. t. Pasakiau, kad manau, jog visa tai fantazijos vaisiai, o ne Dievo žodis. O jeigu tai ir ne fantazija, tai tuo labiau nesuprantu tokio Dievo, baudžiančio vargšą apsėstą žaltį, o ne jį apsėdusį velnią. Tada paaiškino, kad žalčiui visai neskaudėjo ir jis net nesuprato, kad velnias juo manipuliuoja ir t. t. Tapo akivaizdu, kad jos turi paaiškinimą kiekvienai Biblijos keistenybei. Ir kad dialogas apskritai vargiai įmanomas – pokalbio forma gali būti nebent tokia: aš klausiu – jos paaiškina. Tad pasakiau, kad man jos tik dar labiau supanašėjo į apie Kali Juga, Krišnos galybę ir kitas įdomybes su užsidegimu pasakojantį ir kontrargumentus ignoruojantį pusbrolį. Jos šiek tiek įsižeidė, kad fantaziją lyginu su neva paties Dievo apreikštomis žiniomis, su faktais, ir toliau vietos jokiai dialogo formai nebeliko. Priešiškumas ėmė kilti dėl to, jog supratau jų veiklos metodus – neigti įprastą logiką kažką sapaliojant apie dvasingumą, geresnius laikus ir Dievo meilę bei teisingumą tol, kol žmogus pradeda samprotauti lygiai taip pat kaip jos. Jos mane ėmė atrodyti lyg platinančios virusą, siekiantį okupuoti svetimą protą ir paversti tokiu pat Biblijos “tyrinėtoju” ir skelbėju. Tai taip pat buvo priešikumo joms priežastis. Suprantu, kad jos lyg tas žaltys – jos nekaltos, kad šneka tai, ką šneka, bet taip išeina, kad joms jausdamas priešiškumą elgiuosi panašiai kaip Dievas, kažkodėl nusistatęs prieš žaltį. Aišku, jeigu to kalbančio žalčio vis dėlto nebuvo, tai nebuvo ir nelegalių obuolių, prasmės netenka ir įgimta nuodėmė, ir krikštas, galų gale turbūt net Jėzus turbūt be reikalo už mus visus numirė, jei apskritai numirė, ir jei apskritai buvo. Juk dėl visų šių neaiškumų ir prieštaravimų tas sarkastiškai ironiškas ateizmas tikrai darosi visai suprantamas ir patrauklus? Kas kitas, jei ne jis, gali priešintis religijų skleidžiamoms kvailystėms? Neva geriau ateistai patyli ir tegu per visuomenę toliau vilnija religijų banga, kol galiausiai ateis tie Aukso Amžiai, Paskutinis Teismas ar dar kažkas tokio įdomesnio? Tomai, esi toks protingas, išsilavinęs žmogus – žinok niekaip nesuprantu, kodėl nusprendei tapti religinės minties šalininku. Tikriausiai ne išimtis ir tu – kaip tas žaltys ir Jehovistės – apsėstas ir realiai nesuprantantis, ką daro ir ką šneka. 🙂 Bet turbūt iš tikrųjų tai aš tas žaltys, o gal net pats šėtonas, kad taip burnoju? :)))))

  • Juliau, ko tu taip nervuojiesi, nekreipk tu dėmesio į visokius žmones, brukančius tau kažką per prievartą… Dievo /tikėjimo per prievartą neįmanoma įbrukti.

    Tiesiog gal dar ne laikas ir tu nejauti savo viduje tos tuštumos, kuri tau ir būtų įrodymas, kad yra kažkas, kas turėtų tą tuštumą užpildyti.

    Aišku, galbūt tu bandai tą tuštumą užpildyti moliu, pinigais, smagumais ar dar kažkuo, kas po ranka pasitaikė, bet tie dalykai ten nesilaiko ilgai…. sutrupa ir iškrenta, nes taip sakant varžtas veržlės neatitinka…

    Dievo keliai nežinomi. Tai, kad tu klausi tokius klausimus jau yra aiškus įrodymas, kad esi vedamas į kažkokį pažinimą, tavo viduje prabudo supratimas, bet kiekvieno kelias skirtingai ilgas ir kitaip vingiuotas.

    Viskas bus OK, sėkmės 😉

  • Julius iš pagonių kiemo

    Nervuojuosi, dėl to, kad kažkodėl ateizmas suvokiamas kaip blogis arba kaip problema, vienžo kaip kažkas keistino. Ar ne dėl to ta “Popiežiškosios kultūros taryba” inicijuoja tokias programas? Nei ši taryba, nei žmonės, su kuriais man vis tenka susidurt, nesijaučia kažką brukantys – jie turbūt kiekvienas savaip “skelbia evangeliją”, taip sakant vykdo dangiškus nurodymus. Dėl to yra panašūs į išprotėjėlius.
    Manau, kad suprantu tą tuštumos sąvoką, kurią mini, bet negaliu susitaikyt su tokiu samprotavimu neva kiekvienas normalus žmogus realybėje ir gyvenime anksčiau ar vėliau pradeda jausti tam tikrą tuštumą, todėl verta ją užkimšti vienokia ar kitokia religija ir apsimesti, kad nesi laikinas, mirtingas ir pasauliui iš tiesų nelabai svarbus. Tada neva gyvensi kokybiškai, nors ir už tikrovės ribų. Skaitant, ką rašai, atrodo, jog iki religijų atsiradimo žmonija buvo pasmerka arba skendėt depresijoje, arba vien “užsimiršinėt” smagumuose ir piniguose. O kodėl užmirštas tiesiog žmogiškas bendravimas, smalsumas, žinių siekimas, tiesos ieškojimas, pastangos būti naudingu artimiesiems ir visuomenei – neva visa tai irgi neatitinka veržlės ir anksčiau ar vėliau visvien ten reikės sukti Dievą? Netikiu nė pro kur ir turbūt dėl to tik dar labiau nervuojuosi. :)))) Ir iš tikrųjų nesuprantų tų Dievo kelių, jei jis mane vis tolyn nuo savęs veda. Sakai čia tik toks vingis?

  • Supranti, mes savo gyvenimą matome taip sakant iš gatvės (kaip Google StreetView), Dievas mūsų gyvenimą mato kaip Google SatelliteView. Todėl ten, kur esant gatvėje, mums atrodo, kad mes vedami tolyn, gali būti visiškai atvirkščiai 😀

    Ir ten, kur už durų yra siena, gali būti visai kitaip, kaip šiame filme (imdb.com/title/tt1385826/)

    Geraširdiškumas, naudingi visuomenei darbai, be abejo labai gerai padeda užpildyti tuštumą, bet žmonės pradeda praktikuoti religiją todėl, kad kai pajauti tą gėrio skonį, norisi jo dar daugiau ir religija suteikia įrankius, gerą atmosferą/aplinką ir bendruomenę bendraminčių, kad galėtum dar giliau pažinti gėrį ir dar daugiau nuveikti jo labui.

    Kaip ir tu sakai, “popierinė religija” nėra nieko verta (ir nėra verta užpildyti tą tuštumą), nes tai ką darai padaro ją vertingą, kaip sakant “tu gali turėti didžiausią tikėjimą, bet jei neturėsi meilės, būsi niekas”…

  • Julius iš pagonių kiemo

    Tai bent analogija! 🙂 Bet vis dėlto Google ne tik prilygsta Dievui, bet ir jį pranoksta – ji ir visažinė, ir mokslui neprieštarauja, ji yra visur, atsako į tinkamai suformuluotas maldas, ji nemirtinga, begalinė, viską atsimenanti, nemėgstanti blogio, jos vardas tariamas dažniau nei Dievo, nors dažnai ir be reikalo, o ir įrodymai dėl jos egzistavimo neabejotini. 🙂 Aišku, atrodo, kad aš čia nukrypstu nuo temos, bet tik dėl to, kad iš tikrųjų Google, Google StreetView ir Google satelliteView yra vienas ir tas pats Google, tiesiog trijuose skirtinguose koduose. 🙂 Juokauju, nereikia kreipt dėmesio.

    Bet Tomai, iš esmės būtų labiausiai sveikintina, kad žmonės praktikuotų būtent tavo išpažįstamą religiją, ar vis dėlto puiku, kai gausėja ir musulmonų, induistų ar mormonų gretos? Taip sakant, geriau jau priklausyti kad ir Scientologų bažnyčiai, nei būt bedieviu? O iš bėdos juk net ir sektos, kurioms nepasisekė pasiekti religijos statuso, ir jos suteikia daug įrankių, bendruomenę ir entuziazmą kažką nuveikt Dievo labui?…

    Beje, jei jau kalbam apie analogijas ir laišką korintiečiams – tai vis dėlto galima neturėti jokio tikėjimo, tik meilę pasauliui ir jau būsi vis šis tas?

  • Augustas

    Cit.: “O kodėl užmirštas tiesiog žmogiškas bendravimas, smalsumas, žinių siekimas, tiesos ieškojimas, pastangos būti naudingu artimiesiems ir visuomenei – neva visa tai irgi neatitinka veržlės ir anksčiau ar vėliau visvien ten reikės sukti Dievą?”

    Aš irgi dažnai nesuprantu, kodėl visi tie Tavo, Juliau, išvardinti tikrai geri dalykai kartais užmirštami. Tik žinau, kad esi kviečiamas ieškoti Dievo, kaip, beje, esu kviečiamas ieškoti Jo ir aš, ir Tomas Viluckas, ir visi kiti tikintieji.

    Cit.: “Netikiu nė pro kur ir turbūt dėl to tik dar labiau nervuojuosi. ))) Ir iš tikrųjų nesuprantų tų Dievo kelių, jei jis mane vis tolyn nuo savęs veda. Sakai čia tik toks vingis?”

    Ir aš irgi dažnai nesuprantu tų Dievo kelių, kuriais jis mane veda. Manau, kad ir Tomas Viluckas irgi pripažins, jog dažnai nežino, kur Dievas jį nuves. Beje, iš kur žinai, kad Dievas Tave veda vis tolyn nuo savęs? 🙂 O gal kaip tik Dievas Tave veda į save, tik Tau kažkodėl atrodo taip, kad Jisai veda Tave nuo savęs? 😉 Ir dar toks klausimas iškilo. Ką Tau reiškia žodis “tikėjimas”? Kodėl Tau atrodo, kad Tu netiki “nė pro kur”? 🙂

  • Augustas

    Cit.: “Taip sakant, geriau jau priklausyti kad ir Scientologų bažnyčiai, nei būt bedieviu? O iš bėdos juk net ir sektos, kurioms nepasisekė pasiekti religijos statuso, ir jos suteikia daug įrankių, bendruomenę ir entuziazmą kažką nuveikt Dievo labui?…”

    Nepamiršk, kad “bedieviai” irgi turi savo sąjungas ar draugijas. Ir Scientologijos Bažnyčia yra viena iš tokių bedievių organizacijų.
    O kaip supranti šitą “kažką nuveikt Dievo labui”? Juk Dievui iš principo nieko iš mūsų nereikia.

    • Julius iš pagonių kiemo

      Cituoju: Nepamiršk, kad „bedieviai“ irgi turi savo sąjungas ar draugijas. Ir Scientologijos Bažnyčia yra viena iš tokių bedievių organizacijų.
      O kaip supranti šitą „kažką nuveikt Dievo labui“? Juk Dievui iš principo nieko iš mūsų nereikia.

      Tai taip, bendraminčiai visada linkę burtis draugėn, neneigiu. Tiesiog Tomas šį faktą pateikė taip, kad neva tai vienas iš religijos dovanojamų privalumų. O Scientologai turbūt baisiai įsižeistų, kad juos vadini bedieviais – o kaipgi galaktikų valdovas Xenu? Jis ką, ne Dievas? Jie nė už ką nepatikėtų, kad švaisto savo laiką, protą ir pastangas tuščiai, tad Xenu negali būti netikras. Kitaip iš kur viskas atsirado? Ką mes čia veikiame? Supranti, kur link suku? 🙂

      “nuveikti kažką Dievo labui” suprantu taip – nuveikti kažką su tikslu, džiuginančiu Viešpatį arba bent jį populiarinančiu.
      Supranti, man krikščioniškas Dievas prilygsta Scientologiškam Xenu – man sunku spręsti, ar jam kažko iš mūsų reikia, ar nereikia, nes paprasčiausiai apskritai nemanau, kad vienas ar kitas iš šios porelės egzistuoja. Nejau senovės graikai ar romėnai netikėjo, kad Dzeusui ar Apolonui iš jų nieko nereikia, jei jiems ir šventyklas statė, ir meldėsi, ir turbūt tvirtino, kad šie veikėjai jų maldas išklauso ir malonių suteikia, ir aukas priima?… Jie būtų nesupratę kalbų apie Jėzaus tėvo pageidavimus taip pat, kaip jų nesuprantu aš. Tokia tad sudėtinga situacija, sunku ir susišnekėt…

    • Dievui reikia tavo apsisprendimo – ar nori patamsėse braidyti ar šviesoje, ir padarius apsisprendimą, savaime suprantama, realių veiksmų jį įrodant.

      Kažkaip tavo požiūris į Dievą ar kažką kito Aukštesnio, ką tu (ne)manai esant, sakyčiau yra keistokas. Prisimenu kažkokią fantastinę knygą, kur samdomas žudikas bėgo nuo super policininko roboto, po nesėkmingo bandymo nužudyti galaktikos imperatorių.

      Po ilgų bėgimo dienų tas super robotas-policininkas jį vistik pagauna ir žmogaus širdis vos ne sustojusi, nes jis tikisi, kad čia tuoj vietoje jam bus įvykdyta mirties bausmė. Tačiau policininkas ramiu roboto balsu ištaria. “Imperatorius liepė tave pagauti ne dėl to, kad jį kėsinaisi nužudyti, jis tiesiog nori žinoti, kodėl norėjai taip pasielgti”…

      • Julius iš pagonių kiemo

        Iš kur tu žinai, kad Dievui reikia tavo, mano arba kieno nors kito apsisprendimo? Kas tau sakė ir iš kur jis žino? Sutikčiau nebent, kad reikia apsisprendimo tikėti Dievą tam, kad jis taptų bent šiek tiek tikras. Nebūtų turėję žmonės poreikio paaiškinti pasaulį, gyvybę ir gyvenimą, tai ir nebūtų kūrę legendų ir pagal jas nebūtų rašę šventraščių. Deja, taip nutiko, kad tas poreikis atsirado tada, kai rasti atsakymus į rūpimus klausimus nelabai buvo techninių galimybių, ir dar dabar jos gana ribotos, tad neapsikenutiesieji ir puldavo į bent kokį paaiškinimą, užuot visai jokio. Taip Perkūnas, Saulė, Ra, Dzeusas ir kiti evoliucionavo iki Jėzaus tėvo ir Alacho, atitinkamai pagal laikmetį ir teritoriją. Aišku, tai tik nuomonė, tik pasvarstymas, tačiau nė pro kur nevedantis prie išvados, kad Dievui kažko iš manęs reikia.
        Sutinku, kad mano požiūris į Dievą ar kitus Aukštesnius veikėjus keistokas, bet čia vėl grįžtam ten, nuo ko šiandien pradėjau – Mano bičiuliams mormonams keistas katalikų požiūris, kad neva Jėzus nebuvo amerikoje. Mano pusbroliui keistas mormonų požiūris – kokia gali būti kalba apie Jėzų amerikoje, juk jis vaikščiojo vandeniu EUROPOJE! Be to jis visai ne dievo sūnus, nes juk Vedos rašo kitaip. Jehovistėms, kur vaikšto pas mane, keistas ir mano, ir mormonų, ir pusbrolio požiūris. Tau keistas mano, jehovisčių ir pusbrolio požiūris. Nekeistas tik katalikiškasis, plintantis nuo Romos pusės. Norisi tiesiog dūsaut, kad va yra tokia didžiulė kreivų veidrodžių karalystė, kur visiems viskas atrodo keistoka. Išskyrus tada, kai svarstomi asmeniniai įsitikinimai. Sutinku, kad dėl to ir man dažnai sunku objektyviai mąstyti, nes nuosavi įsitikinimai įkiša trigrašį. Todėl man atrodo labai svarbu, kad jie būtų argumentuoti, taip sakant kažkuo pagrįsti. Priešingu atvejų jie atrodytų tikri ne dėl to, kad yra tikri, o dėl to, kad jie tiesiog man įsitikinimai, mano pažiūros….
        O filmo Imperatorius šaunuolis, kaip ir Xenu. Ne be reikalo turbūt scienotologai apie jį šneka. 🙂

        • kukulis

          Julius: >>> Iš kur tu žinai, kad Dievui reikia tavo, mano arba kieno nors kito apsisprendimo? Kas tau sakė ir iš kur jis žino?

          Tam, kad atsakyti į šį klausimą, visų pirma reiktų atsakyti į klausimą, kas yra Dievas. Jeigu paimtume graikų filosofų apibrėžimą, tai Dievas yra visa ko šaltinis ir būties pagrindas. Remdamiesi šiuo apibrėžimu, norėdami pasakyti *koks* yra Dievas, turėtume bandyti Jį lyginti su kažkuo, ką jau pažįstame savo materialiame pasaulyje. Tačiau kokį pavyzdį beimtume, jis bus nepakankamas, nes Dievas viską sukūrė, vadinasi visa yra jo kūriniai ir bet koks kūrinys atspindės Dievą tik dalinai. Iš to seka išvada, kad Dievas yra nepažinus.

          *Tačiau.* Mes krikščionys tikime kad Dievas tuo pačiu yra ir asmuo. (ar tiksliau trys asmenys 😉 ).

          Kas tai yra asmuo? Asmuo tai yra tas, kuris bendrauja ir kurį galima pažinti. Vadinasi Dievo negalime pažinti niekaip kitaip kaip tik asmenį. T.y. betarpiškai su juo bendraudami kaip su asmeniu (Maldoje?).

          Katalikų bažnyčios dogma, kad Dievą galima įrodyti protu, sako ne tai, kad galima pažinti Dievą protu, o tik tai, kad galima įrodyti jo *egzistavimą* protu.

          Vis dėl to Dievas, būdamas asmeniu kviečia žmogų, kuris taip pat yra asmuo, į dialogą.

      • Juliau, raminkis, o tai straipsnio autorius visą naktį turės skaityti mūsų komentarus, žmogui juk pamiegoti reikia 😀

        Tu rašai: “Iš kur tu žinai, kad Dievui reikia tavo, mano arba kieno nors kito apsisprendimo?”

        Situacija. Julius ateina prie kioskelio su užrašu “Užpildome vidinę tuštumą. Nemokamai”. Senelis prie langelio klausia: “Tai Juliau ko norėtum?”.

        Julius atšauna: “O iš kur tu žinai, kad aš kažko noriu?”.

        Senelis: “Na tu juk stovi prie mano kioskelio, o ne aš. Kai padarysi SPRENDIMĄ, ateik!” 😀

        • Julius iš pagonių kiemo

          Ok, iš tikrųjų raminuosi, per daug čia visi įsiplepėjom.

          Ir kioskelis šitas tavo, o ne Dievo. Turbūt gaunasi taip, kad man labiau rūpi, ką ir kodėl mąsto tikintieji, o ne jų šefas. 🙂

          Viskas, šiandienai gana, ramaus vakaro.

        • Juliau, aš nesu straipsnio autorius, aš kitas Tomas 😀

          Labos!

  • Taip sakant, geriau jau priklausyti kad ir Scientologų bažnyčiai, nei būt bedieviu? O iš bėdos juk net ir sektos, kurioms nepasisekė pasiekti religijos statuso, ir jos suteikia daug įrankių, bendruomenę ir entuziazmą kažką nuveikt Dievo labui?

    Juliau, kartais juk norisi kažką saldaus sukrimsti, ar ne?

    Gali imti bet ką po ranka pasitaikiusį – gabalinio cukraus kubelį ir kažkuria prasme jis atliks darbą – pasotins tavo saldumo jausmą, bet jei daugiau paieškosi, rasi kišenėje užsibuvusį saldainį, kurio popieriukas nuo laiko jau spėjo gerai prilipti, bet jei tau pasiseks ir tu iš tiesų gerai ieškosi, tai rasi gero šokolado plytelę, kur mama spintelėje paslėpusi buvo 😀

    Taip ir su tikėjimu 😉

    • Julius iš pagonių kiemo

      Cituoju: Juliau, kartais juk norisi kažką saldaus sukrimsti, ar ne?

      Gali imti bet ką po ranka pasitaikiusį – gabalinio cukraus kubelį ir kažkuria prasme jis atliks darbą – pasotins tavo saldumo jausmą, bet jei daugiau paieškosi, rasi kišenėje užsibuvusį saldainį, kurio popieriukas nuo laiko jau spėjo gerai prilipti, bet jei tau pasiseks ir tu iš tiesų gerai ieškosi, tai rasi gero šokolado plytelę, kur mama spintelėje paslėpusi buvo 😀

      Taip ir su tikėjimu 😉
      ***

      Tomai, matau ir tu labai mėgsti metaforas. Aš ir jas mėgstu, tik man sunkiau sekasi jas kurti.
      Ok, apie cukrų. Aš mąstau taip – jei pajunti saldumo geismą, dar nebūtinai reiškia, kad teks čiupt saldainį ar šokoladą, o jo neradus – bent cukraus gabalėlį. Gal verta paklaust savęs, ar būtina paklūsti signalams – gal čia tik organizmas kvailioja sutrikęs ir poreikis saldumui nėra tikras? Aš situaciją iliustruočiau taip:

      Tomai, kartais juk norisi užrūkyt, ar ne? (Tai tik iliustracija, o ne konkretus klausimas tau).
      Gali imti bet ką po ranka pasitaikiusį – nicorette kramtoškę ir kažkuria prasme jis atliks darbą – pasotins tavo nikotino alkį. Bet jei daugiau paieškosi, galbūt rasi ir cigaretę, o, jei tau pasiseks, gal net ir pypkę, kurią tėtis buvo spintelėje paslėpęs!
      Tačiau visada gali iškilti klausimas – ar nikotino poreikis yra tikras? Gal tai tik iliuzija, tik apsigavimas? Ar reikia rinktis iš tų alternatyvų, jei galima apskritai nesirinkti ir sau laimingai gyventi?
      Deja, manau, kad taip yra ne tik su nikotinu ar gliukoze, bet ir su tikėjimu. Gal tai tik psichika kvailioja, kurdami poreikius, kurių neturime?

    • Sutinku, sako kartais, kai nori valgyti, reiškia, kad iš tiesų nori gerti… Tai eik ir atsigerk tyro šaltinio vandens tada 😉

      O jei nesupranti ar tikrai jauti tą tuštumą, tai kai pajusi, kad gyvenimas (be)(nevisa)vertis, tai bus ženklas, kad tikrai jau reikia to šokolado gabalėlio 🙂

      • Julius iš pagonių kiemo

        Netrykšta šaltiniai čia, teturiu miesto vandentiekį. 🙂 Bet irgi nežinau, ar noriu. 😀

        Nemanau, kad pajutęs tą tuštumą suprasiu, ko konkrečiai man reikia – bet save žinodamas manau, kad greičiau griebsiu ne dangišką šokoladą, kurio kartumą slepia cukrus, o eisiu artimų žmonių paklaust – gal ir jūs dabar arba kartais jaučiat tą tuštumą? Ir, TIKIU, tuštuma užsitrauks. Bent jau iki šiol užsitraukdavo – tada vienaip ar kitaip pasidarydavau išvada, kad žmonės šitam pasauly yra žmonėms, o ne Dievui. O Dievas, nors ir geras kaištis, nors ir ilgaamžis, ale turbūt vistiek netikras.

  • Anonimas

    Jei ko nesupranti, ar bloga padarai, gali pateisinti save – „dievo“ valia… Labai jau „siauras“ tas „dievas“ brukamas į tinginčių galvoti, svarstyti, mąstyti smegenines. Kaip muilo operų serialai… Kosminė fantastika…

  • Julius iš pagonių kiemo

    O, Augustai, ir tu čia, labas! Nuo naujamečio kažkaip mažai čia beužklysdavau.
    Tai taip, sutinku, kad čia visi ieškotojai, ale mano situacija tokia, kad būtent ieškodamas Dievo atradau laisvamanybę, ateizmą, netikėjimą – turbūt nelabai svarbu, kaip pavadintume tokį minčių ganymo pobūdį – o ne kaip nors pasyviai ar supaprastintai… ir už ką man taip? Beveik kaip tam tarybiniam Ragauskui… O anas taip stengėsi išsaugoti savo tikėjimą, tiek pastangų dėjo, ir vis vien šnipštas iš Dievo gavosi..
    Turbūt Dievo kelius suprasti sunku dėl to, kad jie yra grynas atsitiktinumas. O atsitiktinume įžvelgti tendencijas tikrai baisiai sunku, tai, manau, ir tenka dažnai nesuprast, kas čia vyksta tame gyvenime ir galvoje.
    O žodis ”tikėjimas” man reiškia pasinešimą į kažką, be jokių faktų, be įrodymų, dažnai juos net ignoruojant. Tikėjimas – tai manymas, jog dėl tam tikrų pasidarytų prielaidų ir išvadų pasaulis ir visi jo įvykiai tampa tokie, kokie yra mums priimtini ir patrauklūs. Kaip suprantu, egzistuoja kategorija žmonių, kurių tikėjimas netenkina, jie geidžia žinojimo. O jei žinojimas nepasiekiamas, tai verčiau tenkinasi nežinojimu ir viliasi, kad jis laikinas, nei palinksta į tikėjimą. Bet turbūt labia painiai aš čia parašiau, ir tūrbut pats nesuprasčiau, jei dar kartą perskaityčiau. Tiek to…

    • Augustas

      Sveikas, Juliau. Smagu, kad neužmiršai Tomo Vilucko ir užsukai į svečius. 🙂
      Cit.: “Tai taip, sutinku, kad čia visi ieškotojai, ale mano situacija tokia, kad būtent ieškodamas Dievo atradau laisvamanybę, ateizmą, netikėjimą – turbūt nelabai svarbu, kaip pavadintume tokį minčių ganymo pobūdį – o ne kaip nors pasyviai ar supaprastintai… ”

      Valio, Juliau, kad atradai laisvamanybę ar ateizmą (netikėjimas yra nekorektiškas terminas, nes vienaip ar kitaip tikim visi; skiriasi tik mūsų tikėjimo turinys). 🙂 Galiu drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad Tu esi teisingame kelyje. Tik nesustok paieškose, nes didžiausia klaida būtų pradėti manyti, kad tai jau kelio galas, kai iš tikrųjų tėra tik jo pradžia. 😉
      Taigi drąsos, Juliau, ir pirmyn į Tiesos paieškas. Nes, mano manymu, Tu atradai tik tai, kas Dievas nėra. Jei dabar išsigąsi ir sustosi, gali būti, kad vėliau bus jau sunkiau pradėti Tiesos paieškas iš naujo. Taigi nesustok ir ieškok. Tikrai kelio gale rasi Dievą.

      • Julius iš pagonių kiemo

        Bus matyt. Pernai man rašei labai panašiai, bet per tą laiką manasis netikėjimas Dievo egzistencija tik dar labiau sustiprėjo – kol kas palinkėjimai nesipildo. O kad nesustoju paieškose turėtų būt aišku iš to, kad lankausi šioje svetainėje. Bet, pasitelkiant Tomo aprašytą kioskelio pavyzdį – ieškau ne tuštumos užpildytuvo, o domiuosi, kodėl, kad ir nemokamai, dalinama tai, kas dalinama. Gainioja smalsumas, taip sakant.

        • Augustas

          Aš pats radau Dievą tik po 6 metų intensyvių paieškų. 🙂
          Taigi nenusimink, drąsiai kelk klausimus, ieškok į juos atsakymo. Kas Dievo ieško, tikrai Jį randa. Tą galiu Tau užtikrinti su 100 proc. tikrumu.

    • Augustas

      Cit.: “O žodis ”tikėjimas” man reiškia pasinešimą į kažką, be jokių faktų, be įrodymų, dažnai juos net ignoruojant. Tikėjimas – tai manymas, jog dėl tam tikrų pasidarytų prielaidų ir išvadų pasaulis ir visi jo įvykiai tampa tokie, kokie yra mums priimtini ir patrauklūs. Kaip suprantu, egzistuoja kategorija žmonių, kurių tikėjimas netenkina, jie geidžia žinojimo. O jei žinojimas nepasiekiamas, tai verčiau tenkinasi nežinojimu ir viliasi, kad jis laikinas, nei palinksta į tikėjimą. Bet turbūt labia painiai aš čia parašiau, ir tūrbut pats nesuprasčiau, jei dar kartą perskaityčiau. Tiek to…”

      Nieko sudėtingo, Juliau. Aš Tave supratau kuo puikiausiai.
      Štai Tu rašai: “O jei žinojimas nepasiekiamas, tai verčiau tenkinasi nežinojimu ir viliasi, kad jis laikinas, nei palinksta į tikėjimą.” Pakeisk žodį “viliasi” žodžiu “tikisi”, ir turėsi patį tikriausią religinį tikėjimą. 🙂 Būtent religinį tikėjimą Ateitimi, Pažanga ir t.t., kuris iš esmės niekuo, išskyrus dogmatinį ir etinį turinį, nesiskiria nuo, pvz., krikščionybės. 😉

      • Julius iš pagonių kiemo

        Nenorėčiau sukeisti žodžių, nes tada rizikuočiau viltį sukeist su tikėjimu. Tikėjimasis ir tikėjimas manau labai skirtingos savokos. Pirmasis apima praktiškai tik ateitį, o antrasis, sakyčiau, per daug užstrigęs tamsioje praeityje.

        • Augustas

          Cit.: “Tikėjimasis ir tikėjimas manau labai skirtingos savokos. Pirmasis apima praktiškai tik ateitį, o antrasis, sakyčiau, per daug užstrigęs tamsioje praeityje.”

          Šiaip klaidingos asociacijos. Ir tikėjimas, ir pasitikėjimas (ar tikėjimasis) yra nukreipti į tą patį dalyką, nesvarbu, koks tai dalykas (praeitis, dabartis, ateitis, mokslas, technika, pinigai, malonumai, Nežinomybė, Amžinybė ir t.t.) būtų ir kada jisai įvyktų.

          P.S. Na, ir koks yra skirtumas tarp vilties ir tikėjimo? Tik laipsnio, o ne esmės. 🙂 Viltis yra tiesiog stipresnis tikėjimas.

  • Anonimas <– Troll detected! Don't feed the trolls!

  • kukulis

    Patiko Juliaus parašymai. Ypač pirmasis. Perskaičiau dar 3 ar keturis sekančius. Kitų visų neperskaičiau, nes tiesiog per daug.

    Dėl tuštumos, kurią reikia užpildyti. Gal tai kartais ne tiek tuštuma, kiek noras rasti tiesą. Manau kad Julius jos ieško, antraip čia nerašinėtų. Be to, jei aiškinsi gyvūnui apie Dievą ir apie sielą, jo tai niekaip nepaveiktų, nes pas jį to poreikio nėra. Čia va ir matosi kad žmogus skiriasi nuo gyvūno. Net ir tas žmogus kuris yra invalidas arba protiškai atsilikęs!!!

    Toliau dėl teisybės. Esu girdėjęs labai gerą citatą, kad kai tiesa tampa reliatyvia, t.y. kiekvienas turi savo “tiesą”, tai laimi ta “tiesa” kurios pusėje žvanga ginklai. Ir iš viso tavo Juliau čia pasisakymų nebūtų, jei tu nenorėtum rasti tikros tiesos, nes jei visų tiesos lygios, tai kam dar vargintis ir kažko ieškoti? Tokiu atveju aš tiesiog pasakyčiau kad mano tiesa teisinga ir tada ja bandyčiau įtikinti kitus? Bet kadangi aš manau kad egzistuoja absoliuti tiesa, tai reiškia mes visi turime ieškoti tos tikrosios tiesos.

    Čia toliau kyla klausimas dėl religijos pasirinkimo ir kodėl visi taip skirtingai kalba, kaip kokioje “kreivų veidrodžių karalystėje”. Jeigu egzistuoja tikra tiesa vadinasi visos kitos tiesos ( tame tarpe ir visų religijų, įskaitant ir krikščionybę ) tiesos pažinimai yra daliniai. Tą privalome pripažinti. Vis dėl to mes tikime, kad apreiškimo dėka, mes turime Tą, kuris mums rodo artimiausią kelią į tikrąją tiesą. Be to, suvokdami savo teisumo ribotumą, mes privalome visą laiką būti dialoge su kitaip mananačiais ir mąstančiais žmonėmis.

    • Augustas

      Bravo, Kukuli. Geras pasisakymas.

  • kukulis

    I iš viso geras straipsnis!

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes