„ADAMLIKSAS“ AR ADAMKAUS SERIALAS ?
Matyti tikrovę kitaip

„ADAMLIKSAS“ AR ADAMKAUS SERIALAS ?

Adamkus perpasakojo Grybauskaitės nuomones. Kiek ten tiesos?

Nėra dienos, kad viešojoje erdvėje nepasirodytų koks nors prezidento Valdo Adamkaus 85-mečiui skirtoje atsiminimų knygoje “Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai” atskleistas pikantiškas dalykėlis. Tai V.Adamkus su baltarusių šnipais kovoja, tai yra spaudžiamas į kampą Vytauto Landsbergio, tai kaip koks nuodėmklausys išklauso Dalios Grybauskaitės neapykantos proveržių Rolando Pakso ir Vygaudo Ušacko atžvilgiu, tai susigriebęs už širdies tvirtina Andriaus Kubiliaus Vyriausybę.

Nors pasigirsta vertinimų, kad prezidento opusas esąs “adamliksas” ar politinių užkulisių atskleidimas, bet tai pradeda panėšėti į serialą, kurį būtų galima pavadinti “Senoliai meluoja geriau”. Juk jo pagrindinis herojus – pats šių užkulisių aktyvus veikėjas, tad jo pateikiama informacija yra ne kas kita, kaip bandymas konstruoti tikrovę, bet ne faktų išdėstymas.

Todėl pagrindinis šio serialo veikėjas yra pati tobulybė. Jis visada teisingas, geras, moralus ir kilnus. Jis net sužinojęs apie korupcijos atvejus aukščiausiame valdžios ešelone nesiima jokių veiksmų, nes esą Lietuvoje ir taip per daug skandalų. Tuo V.Adamkus bando įsitekti į tautos sąžinės vaidmenį, spręsdamas, kas jai svarbu, o kas – ne.

Politinių prisiminimų žanras – pasaulyje gana plačiai paplitęs reiškinys. Aktyvią veiklą palikę politikai neretai griebiasi plunksnos, atpasakodami įvykių, kuriuose tiesiogiai dalyvavo, aplinkybes ar piešdami sutiktų kolegų portretus.

Šito imtis buvusius politikus verčia dvejopi tikslai. Viena vertus, kai memuarai pasirodo neseniai palikus politinę veiklą, kaip, pavyzdžiui, Tony Blaire’o ir Gerhardo Schroederio atvejais, tuomet akivaizdu, kad esama viešųjų ryšių akcijos, kuri turėtų padėti įsitvirtinti naujose pareigose ar įgyti dividendų netolimai ateičiai. Kitais atvejais, kai memuarai pasirodo praėjus keliems dešimtmečiams nuo juose aprašomų įvykių, jie tampa nebloga istorine medžiaga, nes įvykiai jau yra tarsi “susigulėję”.

Kuo savo memuarais siekia V.Adamkus? Juk atrodytų, kad aktyvi politinė veikla jam jau turėtų neberūpėti. Galėtume manyti, jog tai yra pagyvenusio žmogaus bandymas atkreipti dėmesį į save, noras likti reikšmingam. Tačiau dienoraščiu tituluojamoje knygoje minimi įvykiai yra pakankamai “šviežūs”, nuo jų mus skiria mažas laikotarpis. Ten minimi asmenys yra aktyvūs politinės arenos veikėjai. Tai verčia manyti, kad išleisdamas šią knygą prezidentas V.Adamkus siekia netolimos perspektyvos tikslų.

Tad kokie jie? Šios knygos pasirodymas yra paprasčiausia viešųjų ryšių akcija. Beje, lieka didelių abejonių, ar ji pavyko, nes, kaip taikliai pastebėjo A.Kubilius, “rašant tokio pobūdžio knygas, reikia galvoti apie jose atskleidžiamos informacijos teisinį statusą”.

Bent tiek turėjo suprasti šios knygos rašytojai ir redaktoriai. Akivaizdu, kad V.Adamkus bando pretenduoti į moralinio autoriteto vaidmenį, tačiau pateikdamas savo knygoje gandų lygio “faktus”, vartodamas leksiką, kuri kartais net nederėtų kultūringam žmogui, tik parodo, kad ši pretenzija kažin ar atneš laukiamų rezultatų.

Tad lieka manyti, kad esama ir politinių tikslų. Nors V.Adamkus ir pasitraukė iš politinės arenos, nepatraukliai vaizduodamas savo politinius konkurentus jis tam tikra prasme siekia juos sukompromituoti Lietuvos piliečių akyse. Tai reiškia, kad esama jėgų, kurios nori pasinaudoti V.Adamkaus asmenybės svoriu ir jo politiniu bagažu. Tuo nevertėtų stebėtis, nes per V.Adamkaus prezidentavimo laiką buvo aiškiai matyti, kad už jo nugaros yra žaidėjai, kurie manipuliuoja ir pačiu V.Adamkumi, ir prezidento institucija. V.Adamkaus knyga yra paprasčiausia šių manipuliacijų tąsa, bandymas paveikti politinius procesus formuojant gyventojų nuomonę.

Užuot laikęsis demokratiniam pasauliui įprastų tradicijų, kai buvę prezidentai užsiima šviečiamąja veikla ar savo malonumui leidžia laiką golfo laukuose, V.Adamkus toliau nori būti reikšmingas ir svarbus. Lieka apgailestauti, kad oficialiai pasitraukęs iš politikos V.Adamkus leidžia šešėlinėms politinėms jėgoms toliau juo manipuliuoti.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • A

    Silpnas straipsnis. Adamkus vaizduojamas kaip senilus individas, kuris gal geriau tegul rupinasi amzinybe, o ne politika. Deja konkreciai neanalizuojamas nei vienas presidento teiginys. Matoma tik asmenine autoriaus nepagarba prezidentui.

  • Gediminas

    Skaitau siuo metu sia knyga. Man susidaro. Visai kItoks ispudis. It bors politikoje neverta nieko absoliutinti, man Prezidentas Adamkus – vienas geriausiu dalyku nutikusiu musu politikoje. Knyga nesidrapsto purvais. Tiesa ir i vata mai kur nevynioja. Bet V.Adamkus lieka istikimas savo vidinei elegancijai ir man asmeniskai labai priimtinas.

    • Tomas

      kuo konkrečiai Adamkus geras nutikimas? Parodyk man bent vieną Adamkaus veiksmą, kuriuo jis pasireiškė kaip suverenus vadovas? Jo įvaizdis puikus, bet jo politinė veikla, šališkumas kairiesiems, pilietinės visuomenės ignoravimas badė akis.
      Dėl purvų. Zuokas (būsimų rinkimų favoritas) knygoje kaip reketininkas, Juknevičienė – melagėlė, Grybauskaitė – visai patyliu.

  • Na pirmiausia apie Adamkų kalbant reikėtų kalbėti apie jo formuotą politkos kultūrą. Ir tai jis darė tikrai labai aukštu lygiu. Tai parodė Paksogeitas, kas nutinka, kai keicias šalies vadovas. Ir dabartinė Prezidentė lygintis su Adamkumi gali tik reitingais. Užsienio politika – palyginti provinciali. Manau užsienio politikoje iki šiol Adamkui nėra lygių. O skaitan jo knygą aiškiai matyti, kokia yra Prezidanto kasdienybė, kaip svarbu vertybiški ir moralūs pasirkimai. Deja, vienas žmogus sistemos pakeisti negali. Gal ir gerai. Bet jo abi kadencijos, mano galva, bovo tos, kurių ilgai prilygti bus nelengva. Pasalinio lygio politikas.

  • Vis dėlto, manau, kad šį kartą Prezidentas praleido progą patylėti ar pasielgti taktiškai. Nematau jokios diplomatijos, takto ar etikos taisyklių laikymosi. Su visa pagarba jo asmeniui ir nuopelnams užsienio politikoje, manau, kad drabstymas purvais ant kolegų labiausiai tepa pačio Prezidento mundurą.
    Dalios nuopelnų užsienio politikoje tikrai nenuvertinčiau iki “provincialių”.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes