KATALIKŲ BAŽNYČIA 2015 M. – KRIKŠČIONIŲ PERSEKIOJIMAS, DOKUMENTŲ NUTEKINIMAS, SINODAS ŠEIMAI

09_full_900x600Katalikų Bažnyčia, kaip ir visas pasaulis, 2015 m. buvo sukrėsta pabėgėlių dramos, ypač atkreipdama dėmesį, kad Artimuosiuose Rytuose vyksta tikras krikščionių naikinimas.

Tarptautinė labdaros organizacija „Kirche in Not“ („Bažnyčia varge”) pranešė, kad maždaug 700 tūkst. krikščionių buvo priversti bėgti iš Sirijos, šioje šalyje prasidėjus karo veiksmams.

Italų sociologas Massimo Introvigne, ESBO bendradarbis, apskaičiavo, kad kiekvienais metais įvairiose pasaulio vietose nužudomi mažiausiai 105 tūkst. krikščionių. Pasak jo, kas 5 minutes, dėl tikėjimo pasaulyje žūva krikščionis.

Nenuostabu, kad Lietuvos Seimas gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją, kuria nutarė, kad žiaurumai, įvykdyti krikščionių ir kitų grupių atžvilgiu, į kurias Irake ir Sirijoje nusitaikyta dėl specifiškai religinių priežasčių, yra genocidas ir šia rezoliucija jie prilyginami genocido nusikaltimui pagal tarptautinę teisę.

Rezoliucijoje atkreipiamas valstybių vyriausybių ir tarptautinių organizacijų dėmesys, kad religijos vardan vykdomi žiaurumai turi būti įvardijami deramu vardu – „genocidas“, taip pat JT ir JT Generalinis Sekretorius raginamas prisiimti deramą politinę lyderystę ir įvardyti Irake bei Sirijoje vykdomus žiaurumus kaip genocidą. Lietuva tapo pirmoji šalis pasaulyje priėmusi tokį nutarimą.

Popiežius Pranciškus ne kartą pasmerkęs šį genocidą, rugsėjo pradžioje su ypatingu prašymu kreipėsi į visas Europos katalikų religines bendruomenes, pirmiausiai į parapijas, taip pat į vienuolynus ir šventoves, kad jos visos priimtų po vieną pabėgėlių šeimą.

Katalikų Bažnyčios vadovas buvo pastebimas tarptautinėje arenoje. Didelio atgarsio susilaukė jo apaštalinės kelionės į Lotynų Ameriką, Afriką ir JAV, bei jose pasakytos kalbos, kuriose jis ne sykį smerkė socialinę neteisybę, pabrėždavo šeimos institucijos svarbą, gvildeno aplinkosaugos problemas.

Būtent aplinkosaugai buvo skirta ir birželio mėnesį paskelbta popiežiaus enciklika Laudato si’, kuri dar prieš pasirodymą italo žurnalisto Sandro Magisterio buvo nutekinta į internetą.

Šis konfidencialių dokumentų nutekinimas nebuvo paskutinis 2015 m. Lapkrityje Vatikanas pats paskelbė, kad iš jo biurų buvo pavogti konfidencialūs dokumentai.

Buvo paskelbti ir įtariamieji – monsinjoras Lucio Angelas Vallejo Balda ir Francesca Chaouqui, kurie buvo 2013 metais popiežiaus Benedikto XVI įsteigtos komisijos, rengusios Šventojo Sosto ekonominės ir administracinės reformos projektą, atitinkamai, sekretorius ir narys tol, kol komisija veikė. Po arešto nakties Francesca Chaouqui, pažadėjusi bendradarbiauti, buvo išleista laisvėn, o monsinjoras liko areštinėje. Šiuo metu Vatikane vyksta teisminis procesas dėl šios bylos.

Nutekintų dokumentų pagrindu pasirodžiusios dvi Italijos žurnalistų knygos (Gianluigi Nuzzi „Prekeiviai šventykloje“ ir Emiliano Fittipaldi „Godumas: dokumentai, atskleidžiantys Pranciškaus Bažnyčios turtus, skandalus ir paslaptis“) tapo testu popiežiaus Pranciškaus administracijos gebėjimams dorotis su skandalais.

Vadinamasis vatileaks skandalas tapo ne vieninteliu sukrėtusiu Vatikaną – spalį Šeimos sinodo išvakarėse, 43-ejų metų Lenkijos kunigas Krzystofas Charamsa viešai pareiškė, kad yra homoseksualus. Jis teigė, kad taip nori mesti iššūkį Bažnyčios paranojai lytinių mažumų atžvilgiu ir pristatė savo draugą. Po savo prisipažinimo kunigas ne tik neteko darbo Tikėjimo mokymo kongregacijoje ir popiežiškuose universitetuose, bet buvo suspenduotas ir nuo kunigiškų pareigų.

Tačiau šis skandalas nublanko prieš vykusią keturioliktą Vyskupų Sinodo generalinę asamblėją, kurios tema: „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Sinode posėdžiavę vyskupai atvirai diskutavo šeimos, lytiškumo, gyvybės klausimais, reikšdami pačias įvairiausias, dažnai diametraliai priešingas, pozicijas. Daugiausia diskusijų kilo dėl antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų padėties Bažnyčioje.

Vyskupų priimtas baigiamasis dokumentas sudėjo tam tikrus taškus beveik du metus trukusioje diskusijoje apie nūdienos iššūkius šeimos institucijai. Nors jis nėra įpareigojantis popiežių, bet numato galimybes palengvinti išsiskyrusių katalikų padėtį. Galutinius sprendimus priims pontifikas paskelbęs šeimai skirtą dokumentą.

Gruodžio 8 d., popiežius Pranciškus, atidaręs Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, pradėjo savo paskelbtą ypatingą Gailestingumo jubiliejų, kurio šventimas taps pagrindiniu bažnytiniu akcentu ateinančiais 2016-aisiais.

 

 

 

 

Share
Posted in Apžvalgos, Atgarsiai, Bažnyčia ir visuomenė | Tagged , , | Leave a comment

KAS TAS VATIKANO II SUSIRINKIMAS?

Vatikano II Susirinkimo tėvai

Lietuvos viešojoje erdvėje vis pasigirsta balsų (net katalikų kunigų) koneveikiančių Vatikano II Susirinkimą. Sakoma, kad šio Susirinkimo vykdytos reformos “pasikėsino į Bažnyčios mistagoginę ir tradicinę prigimtį bei struktūrą, todėl jos “reformuotoji” dalis pamažu išsigimsta ir miršta”, kad dabartinė katalikybė esanti “Revoliucijos pagimdyta”, kad jis į Bažnyčią įleido pasaulio dvasią ir pan. Deja, apie Susirinkimą platūs mūsų katalikų sluoksniai žino menkai, tad susidaro erdvė įvairiausioms spekuliacijoms.

Pranašiška Jono XXIII intuicija

Vertėtų pastebėti, kad pats Susirinkimo sukvietimas tapo dideliu netikėtumu. Pagal tūkstantmetę tradiciją susirinkimai Bažnyčioje yra kviečiami tik esant svarbiam reikalui. Du prieš tai buvę susirinkimai vyko sunkiomis aplinkybėmis. Štai Tridento Susirinkimas, užsitęsęs aštuoniolika metų (1545–1563), ieškojo kovos būdų su protestantų Reformacija ir sutvirtino katalikybės doktrinas. 1869–1870 m., monarchijų žlugimo ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje, vykęs Vatikano I Susirinkimas pasmerkė modernizmą ir paskelbė popiežiaus neklaidingumo dogmą.

Kai 1959 metų sausio 25-ąją palaimintasis popiežius Jonas XXIII prie šv. Pauliaus katedros kryžiaus kelio metu, praėjus tik 90 dienų nuo jo išrinkimo popiežiumi, paskelbė žinią apie visuotinio Susirinkimo sušaukimą, Bažnyčiai negrėsė jokios erezijos ar skilimai. Pats popiežius Jonas XXIII neretai savo aplinkai sakydavo, kad Susirinkimo idėja jam kilo kaip staigus Šventosios Dvasios įkvėpimas.

Nenuostabu, kad jau tuomet ši mintis susidūrė su nepritarimu. Štai “L’Osservatore Romano”, Šventojo Sosto oficiozas, paskelbė ne popiežiaus kreipimosi Šv. Pauliaus bazilikoje tekstą, o tik Valstybės sekretoriato trumpą komunikatą. Skandalinga, bet metus Vatikano dienraštis neužsiminė apie numatomą Susirinkimą.

Romos kurijos vardu kardinolas Tardini pasaulio vyskupams išsiuntinėjo laišką su klausimu, ko jie lauktų iš tokio susirinkimo. Kaip pastebi savo knygoje “Vatikano paslaptys” Bernard’as Lecomte’as: „Tačiau didesnė dalis atsakymų nepateisino lūkesčių, buvo konformistiniai, pernelyg pagarbūs, pataikaujantys Romos valdžiai, neprilygstantys popiežiaus minčiai. Daugelis reiškė nuoširdų norą pašalinti Bažnyčios atsilikimą šiuolaikiniame pasaulyje, bet siūlė tiktai technines pataisas, gana tolimas pranašiškai Jono XXIII intuicijai.”

To laiko komentatoriai šitai aiškino gana paprastai: jau nuo seno visi šitie vyskupai buvo įpratę atsakinėti į Šventojo Sosto siunčiamus raštus ir kardinolo Tardini laišką palaikė dar vienu klausimynu. Kas iš jų galėjo pagalvoti, kad Susirinkimas įgaus tokią radikalią kryptį?“ Vis dėlto įžvalgusis popiežius gerai matė Bažnyčioje vyravusią sąstingio, pasitenkinimo savimi, rigorizmo atmosferą. Bažnyčia atrodė kaip pasaulio jėgoms neįveikiamas bastionas, tiesos monopolija, autoritariškai hierarchų valdoma klusni kaimenė.

JAV teologas Bruce’as L. Shelley savo veikale „Church History in Plain Language“ („Bažnyčios istorija paprasta kalba“) piešia tokį vaizdą: „Tradicinis Romos Bažnyčios įvaizdis, didžiąja dalimi sukurtas Tridento Susirinkimo, buvo neįveikiama tvirtovė, sauganti nuo sekuliarizacijos, modernizmo bei individualizmo jėgų. Tarp jos sienų žmonės galėjo jaustis saugūs ir pelnyti išganymą, nes čia jie galėjo rasti nesikeičiančias Dievo tiesas, tikrą Mišių auką bei popiežiaus neklaidingumą.“

Pasaulis ir visuomenė keitės, tad katalikybė nebegalėjo likti tokia kaip buvus, besiremianti tradicijomis, formalizmu ir drausme. Tai gerai suprato popiežius Jonas XXIII ėmęsis iniciatyvos atnaujinti Bažnyčios gyvenimą.

Prisitaikyti prie dabarties

Susirinkimas startavo 1962 m. spalio 11-ąją, surinkęs iki šiol neregėtą 2540 dalyvių skaičių. Popiežiaus Jono XXIII atidarymo kalba nubrėžė aiškias Susirinkimo gaires. Joje nuskambėjęs itališkas žodis aggiornamento tarsi įkūnijo Susirinkimo dvasią. Ši sąvoka yra plačiai naudojama ir gali reikšti ne tik „atsinaujinimą“, bet ir „prisitaikymą prie dabarties“ ar „metodų modernizaciją“. Taip tapo apibrėžta Susirinkimo kryptis: ne skelbti naujas dogmas, tobulinti doktriną, bet atnaujinti Bažnyčios gyvenimą ir pastoraciją.

Jau nuo pradžių Susirinkimo tėvai pasidalijo į dvi aiškias „konservatyviųjų“ ir „progresyviųjų“ stovyklas. Praktiškai kiekvienu klausimu šios dvi grupės turėdavo skirtingus požiūrius, bet prieidavo vieningos nuomonės. Po dešimt dienų užsitęsusių debatų ir derybų buvo sudaryta dešimt komisijų dokumentų ruošimui.

Neplanuotai Susirinkimas užsitęsė virš trejų metų, buvo surengtos keturios sesijos, nes Susirinkimo tėvai aktyviai dalyvavo diskusijose ir ruošiant dokumentus. Pertraukoje tarp pirmos ir antros Susirinkimo sesijos mirė popiežius Jonas XXIII ir katalikiškas pasaulis nerimaudamas laukė, ar naujas pontifikas tęs toliau Susirinkimą. Tačiau 1963 m. birželio 21-ąją popiežiumi buvo išrinktas aktyvus Susirinkimo dalyvis, intelektualus kardinolas Giovanis Battista Montinis, pasirinkęs Pauliaus VI vardą. Naujasis popiežius nedvejodamas pratęsė savo pirmtako iniciatyvą.

Susirinkimo metu buvo priimta 16 įvairaus pobūdžio ir apimties dokumentų (4 konstitucijos, 9 dekretai, 3 deklaracijos), kurie stipriai pakeitė Katalikų Bažnyčios veidą. Šie dokumentai ir nutarimai nėra kažkoks naujas mokymas ar naujoviška teologija, bet juose atsispindi tūkstantmetės tradicijos įžvalgų ir įsiklausymo į šiuolaikinio pasaulio reikmes sampyna. Susirinkimo dokumentuose gausiai cituojamas šv. Tomas Akvinietis, Bažnyčios tėvai ir mokytojai, ankstesnių Susirinkimų nutarimai. Tad jis organiškai įsikomponuoja į daugiametę Bažnyčios tradiciją.

Ko mokė Susirinkimas?

Svarus Susirinkimo nuopelnas yra jo mokymas apie Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu pasauliu. Iš pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ matome, kad Bažnyčia teigiamai bei su viltimi žvelgia į šį pasaulį, mokslinę–techninę pažangą. Ji siūlo ne konflikto ar atsiribojimo, bet dialogo bei bendradarbiavimo kelią.

Krikščionis neturi ir negali izoliuotis nuo pasaulio skaudulių, problemų, iššūkių, bet yra kviečiamas aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Ginti žmogaus asmens orumą, jo neliečiamybę, gerbti jo įsitikinimus ir liudyti jam tiesą apie jį patį yra vienas pagrindinių Bažnyčios uždavinių. Todėl Susirinkimas paskelbė daug diskusijų sukėlusią deklaraciją apie tikėjimo laisvę, kuri skelbė, kad niekas tikėjimo srityje negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Žmogui paliekama teisė ir laisvė pačiam rinktis religinius bei moralinius įsitikinimus, kuriais jis nori vadovautis, bet pabrėžiama jo prigimtinė pareiga ieškoti tiesos.

Pagaliau Bažnyčia pirmiausia suvokiama ne kaip hierarchinė piramidė, bet kaip apie Švč. Trejybės slėpinį susitelkusi bendruomenė, o regima hierarchija suteikia struktūrą šios bendruomenės gyvenimui ir patarnauja jos narių pašventinimui.

Susirinkimo atlikta liturginė reforma išryškina šį bendruomeninį Bažnyčios modelį, kai Dievo tauta susirenka apie altorių ir savo kalba klausosi Dievo žodžio, dalyvauja liturgijoje bei švenčia Eucharistiją. Susirinkimas primygtinai paskatino tikinčiuosius priimti šv. Mišių metu komuniją. Mišių liturgija savo kalba, dažna komunija, yra didieji Susirinkimo vaisiai, kuriais nūdien gali naudotis kiekvienas tikintysis.

Žinoma, kad tokios Susirinkimo nuostatos buvo ir yra ne visiems priimtinos, tačiau Susirinkimo vaisingumas yra akivaizdus.

Leidus vietoje lotynų kalbos liturgijoje vartoti nacionalinę, tikintieji sąmoningiau dalyvauja Mišių aukoje, pagyvėjo parapijų gyvenimas, permąsčius Bažnyčios misiją pasaulyje išaugo krikščionių aktyvumas dalyvaujant visuomeninėje bei socialinėje veikloje. Be to, posusirinkiminė Bažnyčia praturtėjo naujomis ir dinamiškomis tiek vienuolių, tiek pasauliečių bendruomenėmis, kuriose skiriamas ypatingas dėmesys Šventajam Raštui ir kontempliatyviai maldai, šiuolaikinio pasaulio evangelizacijai.

Priešiškumas Susirinkimui gali būti tik ten, kur katalikybė suvokiama kaip karinga ideologija, kultūrinė bei liaudies tradicija, kur jo dokumentai neanalizuojami. Juk nežinojimas yra puiki terpė klestėti fanatizmui, fundamentalizmui, šventeiviškumui, – viskam, kas bjauroja krikščionį.

Share
Posted in Bažnyčia ir visuomenė, Lrytas | Tagged , , , | Leave a comment

DAUGIAU UŽ MILIJONĄ

XXXII EILINIS SEKMADIENIS. Mk 12, 38-44

Esame įpratę prie gailestingojo ir mylinčio Jėzaus vaizdinio. Žinoma, jis toks ir yra. Tačiau Gelbėtojo kalba pasikeičia, darosi rūsti, kai jis prabyla apie religinę veidmainystę.

Jėzus „netoleruoja“ religingumo, kuriame išoriniai veiksmai neatitinka vidaus. Dvasingi veidai, gražios kalbos, o širdis toli nuo Dievo ir artimo žmogaus. Kaip dažnai sutinkame tokią situaciją mūsų bažnytiniame gyvenime!

Jėzus, pagirdamas našlę, moko mus, kad tikras religinis veiksmas turi būti nuoširdus. Jėzui nesvarbu aukojimo dydis, jam pagrindinis dalykas – širdies nusiteikimas. Ši našlė mūsų bažnyčiose būtų išjuokta, nes jos auka šių dienų Lietuvoje atitiktų 13 eurocentų. Ji turėjo labai mažai ir atidavė viską.

Mes gūžtelėtume pečiais pamatę tokią auką. Tikrai turėtume stebėtis, kad Naujasis Testamentas ir Jėzus davė mums dosnumo pavyzdžiu asmenį, kuris paaukojo vos du skatikus.

Tačiau Dievas yra „atvirkštukas“, jo logika išmuša iš vėžių mūsų mąstymo schemas. Mums reikia šios suvargusios našlės pavyzdžio ne tam, kad pinigines bažnyčiose ištuštintume, bet, kad savo širdys pakratytume.

Gal kas nors mano turįs mažai turto ar asmeninių gabumų, kuriuos galėtų duoti Kristui, tuomet pasitraukia, niekam nelenda į akis.

Tačiau nepamirškime – jei mes surinktume viską, ką turime savo žinioje ir įmestume į „aukų“ skrynią Dievui, tuomet Jėzus sukurtų su pasauliu ir su mumis tai, ko mes net negalime įsivaizduoti.

Todėl, kad jis skaičiuoja ne kaip verslininkas ir jam 13 eurocentų būna daugiau, nei milijonas eurų.

Share
Posted in Evangeliblogija | Tagged , , | Leave a comment

TESTAS POPIEŽIUI PRANCIŠKUI

G.Nuzzi

Gianluigi Nuzzi knyga „Prekeiviai šventykloje“ yra testas popiežiaus Pranciškaus administracijos gebėjimams dorotis su skandalais.

Knyga, pasak Nuzzi, pasakoja Vatikane vykstančio karo istoriją, remiantis dokumentais, kurie niekada anksčiau nebuvo viešai skelbti ir siūlo „gigantiškus įrodymus piktnaudžiavimų ir nusižengimų, kuriems drąsiai ir ryžtingai meta iššūkį popiežius.“

Romano stiliumi parašytoje knygoje persipina popiežiaus Albino Luccianio nužudymo, laisvųjų mūrininkų veiklos tarp kardinolų, gėjų lobistų, italų mafijos, tarptautinių korporacijų ir „blakių” prikimštų Vatikano biurų motyvai.

„1978 m. rugsėjo 12 d., popietę, Jonas Paulius I praėjus tik aštuoniolikai jo pontifikato dienų, sužino, kad galinga masonų lobistinė 120 narių grupė aktyviai veikia per Romos kuriją.  Jis tada paskelbė apie savo planus imtis dramatiškų pokyčių Romos kurijoje kardinolui Villotui, bet … kitą dieną, auštant, sesuo Vincenza Taffarel randa negyvą pontifiko kūną jo lovoje”, – pradeda savo knygą Nuzzi.

Nuzzi skelbia gerai žinomą faktą, kad popiežius Pranciškus yra pasiryžęs nutraukti piktnaudžiavimų praktikas, kurias autorius taip apibūdina: „Per ilgai neįtikėtinai paviršutiniškai ir lengvai, milijonai buvo išmokami už į biudžetą neįtrauktus darbus, kurie buvo vykdomi be deramos priežiūros ir juokingai sudarytomis sąskaitomis. Daugelis tuo pasinaudojo, net tikinčiųjų aukomis, kurios turėjo eiti socialiai remtiniems asmenims.”

Knygoje negailima pagyrų 54 metų monsinjorui Lucio Angelui Vallejo Baldai, kuris dirbo popiežiaus Pranciškaus įkurtoje komisijoje, nagrinėjusioje Vatikano ekonomikos ir finansų sistemos reformos galimybes, ir kitai komisijos narei 33 metų lobistei Francesca Chaouqui.

Vallejo Balda yra pristatytas kaip didvyris visoje knygoje, ypač devintame skyriuje. Abu asmenys buvo suimti Vatikano pareigūnų įtarus, kad jie pavogė ir nutekino įslaptintus dokumentus būtent Nuzzi.

Nuzzi skiria dėmesį neskadriems šventųjų kanonzacijos procesams ir rašo, kad „šventojo gamybos” vidutinė kaina siekia 500 tūkst. eurų. „Tada mes turime atsižvelgti į visas išlaidas atsidėkojimo dovanų reikalingų prelatams, kurie kviečiami šventėms ir, kad svarbiais proceso momentais, pasakytų keletą žodžių apie būsimo šventojo ar palaimintojo veiksmus ir stebuklus“, – cituoja savo šaltinį autorius.

Trečiajame savo knygos skyriuje autorius aprašo tamsias vadinamojo „Šv. Petro skatiko“ administravimo puses ir pasakoja apie per daug „prašmatnų“ kardinolų gyvenimo būdą:  „Kurijos kardinolai gyvena kunigaikščių būstuose, kurių plotas siekia 400, 500, net 600 kvadratinių metrų.”

Paskutiniame skyriuje autorius klausia, ar popiežius Pranciškus atsistatydins. „Ar popiežiui pavyks laimėti mūšį? Sunku vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Manau, kad jo projektas negali būti atidėtas arba jo būtų galima išvengti, tačiau sunku ginčytis, kad jam pavyks įgyvendinti iki pabaigos savo ambicingą misiją.”

Share
Posted in Bažnyčia ir visuomenė | Tagged , , , | Leave a comment

BAŽNYČIOS SKELBIAMA IŠLAISVINIMO ŽINIA YRA KLAMPINAMA TEOLOGINĖJE KAZUISTIKOJE. ATSAKYMAS LAISVŪNUI ŠOPAUSKUI.

Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų  vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.

Noriu išsyk patikslinti du dalykus.

Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.

Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.

Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.

1)     Būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Pirmiausia, žmones sudarusius, kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą liežuvis neapsiverčia vadinti  svetimautojais ir nusidėjėliais. Bažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.

Pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2,16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame lacrimarum valle, „ašarų klonyje“, nes jos daužo gyvenimus, sukelia pasekmes, kurių neigiamas poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdis.

Tačiau, kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji bendrai paėmus negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėl to, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola.

Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Ar eucharistinė sankcija išsiskyrusiems mažina blogį? Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.

Tokiomis akimirkomis jaučiuosi nejaukiai, nes tikrai žinau, kad nesu labiau nusipelnęs eucharistinės malonės, nei šie mano tikėjimo broliai ir sesės.

Negana to, esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones?

Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi.  Situacijos absurdiškumą paryškina, kad jei šie žmonės būtų taip elgesi vogčiomis, tai jie turėtų galimybių dalyvauti Komunijoje, tačiau viešai prisiimdami atsakomybę yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.

Tad eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.

Atgailos požymis –viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trimis etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme. Ji būtų tikslinga tik tuo atveju, jei įvyktų suklupusio brolio ir sesers sugrąžinimas į Komuniją.

Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.

Paradoksas, bet, pavyzdžiui, vaikžudys, pedofilas ar prievartautojas atlikę nuoširdžią išpažintį yra grąžinami į Komuniją, o smurtaujančio vyro auka, jei pagaliau sutiko mylintį vyrą ir patyrė gydančią meilės galią – ne.

Eucharistinė sankcija nuolatos susiduria su tokiais pastoraciniais nesusipratimais, kuriuos išspręsti būtina, nes priešingu atveju, Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje.

Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai  pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.

Pirmiausia Bažnyčios mokymas nušviečia siekiamybę, grožį ir idealą, o pastoracinius iššūkius galėtų deleguoti vietinėms bažnyčioms, kurios atsižvelgdamos į jiems gerai pažįstamas sociokultūrines aplinkybes, įsiklausydamos, ką joms kalba Dvasia, priimtų sielų gerovei būtinus sprendimus.

Eucharistinės sankcijos panaikinimas priklausytų išimties, kurią taikytų vyskupas ar jo delegatai, sferai. Tai būtų erdvė pasireikšti vyskupo tėviško švelnumo matmeniui. Kiekvienas atvejis turėtų būti ištirtas, atsižvelgiant į asmens perspektyvą, jo troškimą gyventi krikščioniškai, įsijungimą į bendruomenę.

Be abejo, eucharistinė sankcija turėtų išlikti tiems, kuriems tenka ryški atsakomybė už išgriautą šeimos židinį, o ją panaikinti būtų galima tik sulaukus tikrų atsivertimo vaisių. Deja, dabartinėje praktikoje, pavyzdžiui, smurtininkas žlugus šeimai gali komunikuotis, nors jo elgesys yra tikras papiktinimas.

Jėzaus skelbtas principas „šabas žmogui“ yra kertinis, jis parodo, kad asmens gerovė ir jo išganymas yra daugiau, nei įstatymas, kad ir koks šventas jis būtų.

„Eucharistija tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams“, – sako popiežius Pranciškus. Eucharistija gauna nusidėjėliai tarp kurių varžybos, kas vertesnis atrodo tragikomiškai. Eucharistinė duona laužoma ant mūsų altorių, kad surinktų Tėvo vaikus į  Bažnyčios šeimą savo simboliškumu yra itin artima tiems, kurių gyvenimus skyrybos sulaužė į gabalėlius. Nesipriešinkime Jėzaus troškimui: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

P. S. Kitame tekste atsakysiu į likusius du klausimus: ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu? ir, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą?

 

 

 

 

 

Share
Posted in Atgarsiai, Bažnyčia ir visuomenė | Tagged , , , , | Leave a comment