Lietuvoje laisva spauda susiduria su iššūkiais
Gegužės 7-oji Lietuvoje – Spaudos atgavimo, kalbos ir kultūros diena. Tai – ne tik pareiga prisiminti protėvių kovą už lietuvišką žodį, bet ir proga pažvelgti į sąlygas, kuriomis šis žodis dabartyje tarpsta. Pagrindinė jų yra laisvė.
Prieš savaitę kasmetinį reitingą paskelbusi JAV veikianti nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ Lietuvą, kaip ir anksčiau, priskyrė prie šalių, kuriose spauda yra laisva. Tokį vertinimą gavo trečdalis pasaulio valstybių – 66 iš 197. Tiesa, Lietuvos pozicijos šiemet pakito – ji dalijasi 40-42 vietomis. Tai prasčiau nei pernai, kai šalis užėmė 36-39 pozicijas. Tai blogiausias reitingas per pastaruosius 15 metų.
„Vis dėlto net ir nedidelis smuktelėjimas spaudos laisvės reitinge iš 36–39 pozicijos į 40–42 primena, kad Lietuvoje laisva ir nepriklausoma spauda susiduria su iššūkiais“, – taip šią padėtį komentavo Anne E. Derse, JAV ambasadorė Lietuvoje.
Į šiuos iššūkius atkreipė dėmesį ir kita autoritetinga organizacija „Reporteriai be sienų“. Kiek seniau, sausio pabaigoje, jos paskelbtame reitinge Lietuva pagal spaudos laisvės indeksą 2011-aisiais nusmuko iš 11-tos į 30-tą vietą pasaulyje.
Tad tarptautinės organizacijos siunčia švelnų, bet aiškų signalą Lietuvai – turite bėdų žiniasklaidoje. Už šią padėtį yra atsakingi visi: žiniasklaidos turinio kūrėjai (patys žurnalistai), jai palankios aplinkos sudarytojai (valstybės institucijos) ir jos vartotojai (visuomenė).
Kokybės smukimas – dėsningas
Pagal „Freedom House“ tyrimo metodologiją, trečius metus iš eilės pablogėjo ekonominis Lietuvos žiniasklaidos laisvės vertinimas. Tai sietina su pasikeitusia šalies mokestine politika. Juk ilgai nacionalinė spauda naudojosi lengvatiniu pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifu. „Aukso amžius“ baigėsi, kai 2008-aisiais į valdžią atėjusi „Permainų koalicija“ panaikino kone visas šio mokesčio lengvatas, padidino (kaip ir kitiems ekonomikos sektoriams) bazinį PVM tarifą iki 21 proc.
Nors lapkritį Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui pateikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisas, kuriomis lietuviškai periodinei spaudai, jeigu jos turinys nėra reklaminis arba pripažintas smurtinio ar erotinio pobūdžio, nustatomas ne 21, bet 9 proc. PVM tarifas, tačiau Vyriausybė ne sykį pasisakė prieš lengvatos sugrąžinimą motyvuodama, kad taip sukuriamos nelygios sąlygos rinkos dalyviams.
Kartu žiniasklaidai buvo numestas „kaulas“ – atšauktas visiškas alkoholio reklamos draudimas nuo 2012-ųjų. Toks sprendimas buvo naudingas tai pačiai alkoholio pramonei ir didelėms žiniasklaidos grupėms. Vėl „už borto“ liko mažatiražiai, alternatyvūs, kultūriniai leidiniai, kuriems mokestinės lengvatos būtų deguonies gurkšnis. Deja, dabartinė lygiavos schema nesigaili būtent šių rinkos dalyvių.
Akivaizdu, kad valdžios politika tik prastino padėtį spausdintoje žiniasklaidoje, nes padaugėjo užsakomųjų tekstų, atsirado daugiau paslėptos reklamos, leidinių turinys dar labiau atitolo nuo solidumo ir analizių, priartėdamas prie banalumo, kuris atseit domina skaitytojus, todėl kokybės smukimas yra dėsningas rezultatas.
Niekas nėra apsaugotas
Nors Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ragina valstybes atsisakyti baudžiamosios atsakomybės už šmeižtą, tačiau būtent mūsų šalyje žurnalistas Gintautas Visockas tapo kriminaliniu nusikaltėliu net ne už tai, ką parašė apie generolą Č.Jezerską, bet už tai, ką galbūt galėjo pamanyti (cituojama teismo nutartis) „statistinis skaitytojas, perskaitęs jo rašinį“. Po teismus tampoma ir žurnalistė Laima Lavastė, atsisakiusi atskleisti savo informacijos šaltinį. Tai keltų tik nuostabą, jei neryškėtų tam tikros tendencijos, kurios turėtų versti nuogąstauti žiniasklaidos žmones. Jos yra pavojingesnės žiniasklaidos laisvei ir nepriklausomybei nei nevykusi mokesčių politika.
Prieš keletą metų nuvilnijo žinia, kad VSD vykdo operatyvinį tyrimą „Vanagai“, per kurį yra sekami žurnalistai. Iš pradžių ši informacija buvo priskirta „pilnaties paveiktų žmonių“ klejonėms. Tačiau Seimo Operatyvinės veiklos komisija pradėjo parlamentinį tyrimą pagal Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pavedimą. Per jį buvęs generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis šiai komisijai paliudijo, kad VSD vykdo ir tvarko šią bylą. Taip pat ir Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B.Kalainis liudijo, kad tenkino visus VSD prašymus dėl leidimo klausytis žurnalistų ir visuomeninkų telefoninių pokalbių, į juos net nesigilindamas. Ko gero, nenuostabu, kad tyrimas įstrigo taip ir nepasiekęs išvadų stadijos.
Na, o paskutines skeptikų abejones, kad „vanagų“ byla egzistuoja, turėjo išsklaidyti odiozinis buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio raštas žiniasklaidos priemonėms, kuriame šis veikėjas nesidrovėdamas kalba apie „Vanagų“ grupę, „vanagų“ žiniasklaidos puolimą. Kaip matome, eksministras atvirai vartoja terminologiją, kuria operatyvininkų yra vadinami sekami žurnalistai. Beje, šis cinizmui prilygstantis atvirumas, kai skirtingiems požiūriams atstovaujantys žurnalistai ir politikos apžvalgininkai (Tomas Dapkus, Kęstutis Girnius, Arvydas Lekavičius) teigia sulaukę svečių iš VSD, yra paprasčiausias spaudimas, kontrolės galios rodymas.
Atrodytų, po tokių įvykių žurnalistų gildija turėtų sunerimti, pasišiaušti, jiems atstovaujančios organizacijos reaguoti. Tačiau reakcijų nematyti, tarsi taip būtų skelbiama, kad tai pavienių asmenų reikalas, bet čia slypi didelė klaida. Juk nesvarbu, kad šįsyk į keblią padėtį pateko kolega iš „konkuruojančios firmos“. Niekas nėra apsaugotas, kad kitą sykį juo netapsi pats. Juk žodžio laisvė reikalauja budrumo.
